IV

Po to jis ėjo lėtai lėtai iki  dukters palatos. Eidamas senjoras Vito Rosi tyliai ir gailiai verkė. Priėjęs prie palatos durų, jis suvaldė savo jausmus, nusišluostė ašaras ir įėjo į palatą ramut ramutėlis. Jis, žiūrėdamas į dukrą, šypsojosi ir atsisėdo šalia. Simona įdėmiai žiūrėjo į tėvą ir paklausė, sunkiai kvėpuodama:
– Tau daktaras pasakė, kad aš mirštu?
Senjoras Vitas Rosi nieko neatsakė, tik, pakreipęs petį, nusijuokė, nusukdamas akis į šoną. Simona, žiūrėdama į lubas, vėl paklausė tėvo:
– Tėveli, kur Megė?
– Namuose su čino, – ramiai atsakė tėvas, glostydamas jai galvą.
Jie abu nutilo. Kiekvienas susikaupęs kažką mąstė. Tada Simona nervingai pakėlė rankas ir trenkė jomis staiga į antklodę. Nervingu balsu pasakė:
– Taip, tėte! – sušuko ji pilnomis ašarų akimis. – Tu turi viską sužinoti dabar, kas man atsitiko Amerikoje.
Senjoras Vitas Rosi pradėjo protestuoti:
– Nereikia, dukrele, – taip sakydamas, ji paėmė jos ranką, pabučiavo ir patarė, – neeikvok savo jėgų. – Jo balsas skambėjo skausmingai, bet ramiai.
Simona energingai papurtė galvą ir atkakliai pasakė:
– Ne, tėveli, reikia tau dabar viską pasakoti, kol dar nevėlu. Klausyk...
Simona paprašė gerti. Tėvas ją pagirdė gurkšneliu vandens, po to suvilgė jos sukepusias lūpas, atsisėdo prie lovos, paėmęs dukters ranką švelniai ją glostė, o Simona, žiūrėdama į vieną tašką, pradėjo savo pasakojimą...