Aplinkiniai Marką vadino vidutinio greičio vaikinuku. Kur tik jis beeidavo, kur tik bevažiuodavo, trijų žodžių apibūdinimas lyg šešėlis keliaudavo paskui. Laikui bėgant prie to visi taip priprato, kad net ėmė vadinti Marką tik taip. Tikruoju vardu į jį kreipiantis, jaunuolis galiausiai nebeišgirsdavo net mokykloje. Tad anglų kalbos mokytojai eilinį kartą uždavus klausimą „Tai koks vis dėlto to vaikino vardas?“, visa mokinių klasė staiga sutartinai išpyškindavo – „Vidutinio Greičio Vaikinas“.
- Žinau, - nusišypsodavo tada mokytoja ir mielai patikslindavo, - turėjau omenyje įrašą pase.
„Ar dar ilgai? Ar dar ilgai kęsi šias patyčias?“ – kartkartėmis vis paklausdavo Marko brolis. Ir visada po minutėlės, nervingai kraipydamas galvą, pridurdavo – „Tau būtinai reikia pasidaryti naują pasą“.
Taigi, rudų garbanų ir skaisčiai žydrų akių vaikinas nuo neatmenamų laikų visų buvo vadinamas vidutinio greičio vaikinu.
Kodėl? Tikslaus atsakymo į šį klausimą nežinojo niekas. Tačiau metų metus miestelis netilo nuo įvairiausių gandų gandelių...
Vieni.. na, tokie kaip kad mano tėvas pavyzdžiui, tai aiškindavo tuo, kad Markas tiesiog siaubingai nekentė greito maisto. Tačiau kartu ne ką mažiau dievino greitas merginas.
Kiti.. na, maždaug tokie kaip kad mano mama, visą kaltę suversdavo taip vadinamiems jaunuolio „fiziniams sugebėjimams“. Kurie aiškintini maždaug taip – legendomis apipinti Marko įvarčiai ketvirtajame šalies futbolo divizione iš vienos pusės ir paslaptinga lėtinė nugaros liga, reguliariai atsinaujinanti prieš sezoninius vasaros darbus tėvo ūkyje iš kitos pusės.
Tiesą sakant, buvo ir trečioji žmonių grupė. Mūsų miestelyje vidutiniškai draugiškai „lūzeriais“ vadinama. Jos nariai Marką paprasčiausiai vadino vi-du-ti-ny-be.