Toli už Nakvišų girios, ant aukšto kampuoto kalno, švyturiavo didžiulė pilis, bokštus sukišusi į debesų properšas. Vaizdas iš tiesų šiek tiek priminė gimtadienio tortą, nes debesys buvo šokoladiškai rusvi, o bokštai švietė it šventinės žvakutės.
Būrys varnų vienu kartu suplakė sparnais ir didžiuliu debesiu nuo girios nuūžė į dangų. Malūno sparnai skaudžiai sugirgždėjo ir pradėjo sunkiai suktis. Kylantis vėjas suūbavo malūno pastogėje ir didžiuliu gūsiu suplojo atviromis langinėmis. Viename langelyje šmėstelėjo smulkus pasišiaušusio lampūro siluetas. Jis uždegė kelias žvakes ir priplojo užmiegotą snukutį prie stiklo, lyg kažko dairydamasis. Stiklas nuo jo kvėpavimo kaip mat aprasojo. Lampūras, sekundėlę suklusęs, pakrapštė galvą, po to užsimetė savo aptriušusį samanų spalvos švarkelį ir pro sunkias ąžuolines malūno duris išniro laukan.
– Šventi centai! – nepatenkintas kostelėjo. – Na ir vėsumėlis...
Lampūras užvertė galvą į viršų ir apžvelgė malūno pastogę.
– Velniai griebtų. Ko aš lipau iš tos lovos... – tarė prislėgtas. – Viskas savo vietose. Vėjo daužomos iškabos kaukšėjimą nustelbė springstantis vilko staugimas girios gilumoje. – Geriau maunu iš čia!
Jis suzvimbė sparneliais ir jau gręžėsi eiti atgal durų link, kuomet kažką pastebėjo aukštai ant malūno sparnų. Viršuje kažkas sucypė:
– Prašau padėti. Nukelkit mus nuo šito... daikto.
Lampūras žengė porą žingsnių atgal lyg svarstydamas, o gal išsigandęs, bet smalsumas galiausiai laimėjo. Jis tris kartus šoktelėjo į viršų, lyg bandydamas atsispirti nuo žemės ir, suplasnojęs sparneliais taip greit, kad net pats susipurtė, nuzvimbė malūno sparnų link, ton pusėn, iš kur girdėjosi šauksmas. Jo kūnelis vis artėjo ir artėjo prie mėnulio, kol tapo sulig jo dydžiu. Galiausiai lampūras stabtelėjo ir, sklandydamas ore, priskrido arčiau radinio. Dviejų skirtingų malūno sparnų galuose įsispyrusios sėdėjo dvi mergaitės. Hiacinta ir Vikcija... Tarsi ant sūpynių pasisverdamos tai į priekį, tai atgal, jos bandė išlaikyti lygsvarą, kad, neduok Die, sparnai nepradėtų suktis.
Lampūras priskrido prie Hiacintos saugiu atstumu. Toji nustebusi išpūtė akis. Ne tiek dėl to, kaip toks menkas padariūkštis ją nukels apačion, kiek dėl to, kaip jis išvis atsiplėšė nuo žemės.
– Psss... – ant kito sparno kaip gyvatė sušnypštė Vikcija. – Ką darot?
Lampūras paskrido atgal, pažvelgė į abi ir mikčiodamas nedrąsiai prabilo:
– Ppo... gallais. Kkas jūs tttokkios?
Hiacinta nerangiai suplasnojo rankomis ir vos nenudribo žemėn. Supratusi, kad daug geriau jaustųsi po kojomis turėdama bent kokį pagrindą, greitakalbe išpyškino:
– Aš Hiacinta, ta už tavęs – Vikcija. Dvi geros mergaitės.
– NORINČIOS ANT ŽEMĖS! – suspiegė Vikcija.
– Gal nukeltumėte mus, ką? Prašauuu... – nutęsė Hiacinta, pajutusi, kad jos naktinių skvernuose įsižaidė vėjas.
– Nieko neatsitiks, – pagalvojo lampūras ir suktai šyptelėjo. – Gal dar pavyks ką nors nukniaukti.

* * *

Po gerų dešimties minučių mergaitės jau sėdėjo apsikarsčiusios rainomis paklodėmis užu stalo malūno viduje ir net nekramtydamos rijo kažką panašaus į maistą. Tvyrojo mirtina tyla, kurią kartkartėmis suteršdavo Hiacintos ir Vikcijos čepsėjimas.
Kitoje stalo pusėje, priešais jas, sėdėjo trylika sustingusių lampūrų. Vos iškišę akis viršum stalo, jie net nemirkčiodami stebėjo mergaites taip akylai, tartum pirmykščiai žmonės, pirmą kartą pamatę televizorių. Hiacinta pakėlė akis nuo lėkštės ir per kaktą žvilgtelėjo į sustingusius lampūrų veidus. Pajutusi, kad ją stebi bene trisdešimt dygių akučių, ji nejaukiai pasislinko kėdėje atgal. Bet pilvas savo urzgimu parodė, jog jis toli gražu nėra patenkintas tuščia jos burna, ir ji vėl įniko į lėkštės turinį.
– Mmm, labai gardu, – pilna burna prakalbo toji ir šakute parodė į lėkštę. – Kas čia?
Vienas drąsesnis lampūras zvimbtelėjo sparneliais, pakilo virš stalo ir nusišypsojo taip, tarsi į jos lėkštę jie būtų sudėję viską, ką turėjo gardžiausio.
– Mėšlavabalių pilveliai ir kopūstinukų vikšrai varlių blužnelių padaže. Jeigu norite, galima pakartoti.
Vikcijai kąsnis įstrigo gerklėje, ir ji taip sukosėjo, kad vos plaučiai neiššoko į lėkštę. Hiacinta susiraukusi dėbtelėjo į susivėlusias lampūrų plaukų kupetas, styrančias virš lėkščių, ir išspjovė atgal į lėkštę viską, kas tuo metu buvo burnoje.
Lampūrų akys apsiniaukė. Jie suprato, kad mergaitėms nelabai patiko ir, nežinodami, ko tikėtis, žengė kelis žingsnius atgal. Nugaromis trinktelėjo į seną indaują.
– Ne ne, viskas labai skanu, – Vikcija tarė, bandydama ištaisyti situaciją. – Tiesiog... Mes nelabai pratusios prie tokio maisto.
Ji robotiškai pasisuko į Hiacintą ir akimis parodė, jog laukia jos pritarimo. Toji vikriai palinkčiojo, nelabai išgirdusi, ką pasakė Vikcija.
– Mmm... Taip. Sutinku. Tikrai skanu!
Lampūrai lengviau atsikvėpė. Pakilo virš stalo šypsodamiesi ir vienu balsu išpylė:
– Skola už maistą bus įtraukta į jūsų sąskaitą.
– Į kokią dar sąskaitą? – sukluso ir dvejodama ištarė Hiacinta.
- Į sąskaitą... Jūsų sąskaitą! - lampūrai holivudiškai išsišiepė ir vienu kartu pakilnojo savo juodbruvus vešlius antakius. – Atsiskaitysite vėliau. Dabar sekite paskui.