Saulė slinko vakarop. Du šešėliai, krintantys ant per dieną iki pėdų kepimo temperatūros įkaitusio smėlio, vis labiau tįso. Neįtikėtina, bet tas laipsniškas šešėlių ilgėjimas ketverioms paklaikusioms akims buvo akivaizdus net ir tokiomis aplinkybėmis...
- Kur tos superstos velnio išgamos, - kone spiegdamas šaukė vyro balsas, - aš jas visas ištaškysiu. Iki paskutinės! Ir visoj sumaltoj Afrikoj daugiau nebus nė vienos. Galės tada tokie botanikai kaip tu dar vieną kraugerę bjaurybę į visokias raudonas knygas įrašyti.
Balsas tai suspigdavo, tai užsikirsdavo tarsi sena siuvimo mašina. Kas keliolika sekundžių jį ir, rodos, visą smėlio ir negyvos žolės jūrą aplinkui pertraukdavo galingas trenksmas. Klykiančio balso šeimininko šešėlis vis apsisukdavo ratu ir drioksteldavo iš savo ugniavamzdžio ginklo. Tai į vieną pusę, tai į kitą...
Tuo tarpu antrasis šešėlis smėliu šliaužė kitaip nei jo likimo brolis. Visai kitaip raustančioje padangėje skambėjo ir antrojo vyriškio balsas. Šaltai. Gal net kiek išdidžiai. Nors, geriau įsiklausęs, nerimo gaidelę galėjai išgirsti ir jame.
- Benai, nurimkit, prašau, - dvi žalios akys dar kartą pažvelgė į bendrakeleivį dešinėje, - gerai, aš sutinku, kad senas geras pykštelėjimas iš jūsų mylimiausios draugužės, kaip kad pats sakote, duoda naudos. Aš sutinku, kad tai kiek atbaido šiuos gyvius. Tačiau, dėl Dievo meilės, juk tikrai nebūtina šaudyti.. kas dvidešimt metrų...
- Pošimts, botanike, tu ir drąsus, - iškošė pro dantis prakaitu ir smėliu „išpuoštas“ vyras, purvina ranka perbraukdamas įdegusį sprandą.
Nespėjo Benas, maždaug penkiasdešimties metų įgudęs lėktuvo pilotas, ištarti paskutinio žodžio, kai nervingai susipurtė ir laisvoji jo ranka greitai nėrė į gilią kišenę švarke. Po kelių sekundžių virpantys, sukepusiu krauju išmarginti pirštai paskubomis užtaisė ginklą. Jau trečią ar ketvirtą kartą per paskutinį pusvalandį.
- Kodėl? Kodėl aš dabar negalėčiau pyškinti su savo mylimiausiąja? Ką? Kodėl neturėčiau paleisti žarnų dar vienai šlikštynei? Kad ir šitai... Jos juk mūsų vos gyvų nesuėdė! Ar to pripažinti jūs, botanikai, taip niekad ir nesugebėsite? Klausant jūsų šnekų, normaliam žmogui net gali atrodyti, kad rykliams į nasrus žmonės šoka patys, liūtams ant ilčių žarnas vynioja patys. Šitom išprotėjusiom, žvengiančiom hienom kaulelius į dantis brūžinsim turbūt irgi mes patys, ar ne? Ir iš kur visa ši suknista nesąmonė? Ką, mes, dvidešimt pirmo amžiaus žmonės, nebegalime rasti sau įdomesnių pramogų, ar ką? Ką atsakysi man į tai, botanike?
Aukštas, prakaulus vyras norėjo dar kartelį savo galvoje šaltakraujiškai surasti tinkamus žodžius. Kad suteiktų jėgų sutrikusiam bendrakeleiviui. Ir galbūt rastų juose stiprybės pats. Tačiau tas beprotiškas šūvio trenksmas ir čia pat, po jų abiejų kojomis, staiga nulėkusi kulka tapo kaip tik tuo lašu, kuris perpildė, regis, kone beribe jau ilgokai buvusią kantrybės taurę.
Haroldas šoko į priekį ir vikriu rankos judesiu išmušė įkaitusį ginklą Benui iš rankos. Nespėjo tas atsitokėti, kai dar vienas žaibiškas rankos judesys parvertė jį ant žemės... Tada sekė du akcentuoti smūgiai į veidą, šuolis link smėlyje gulinčio ginklo ir atidus naujojo Haroldo pakilimas nuo žemės.
- Dabar taip, Benediktai, - kaire ranka purtė nuo savęs smėlį vyras, o dešinėje užtikrintai spaudė šiose vietovėse išties nemažai įtakojantį šautuvą, - turiu tau tris naujienas. Ir.. kaip ten bebūtų keista, visos jos pakankamai geros. Pirmoji – mane per šią valandą nuo mūsų nelaimingo atsitikimo (pastaruosius du žodžius tvirtos Haroldo lūpos ištarė lėtai ir raiškiai) pradžios spėjai gerokai.. kaip čia dabar prasčiokiškai taikliau išsireiškus.. užknisti. Todėl nuo šiol kreipsiuosi į tave kaip tik situacija diktuos, tačiau tai nebebus žodelis JŪS. Supratai mane? Beje, kartu su žodeliu išgaravo ir pagarba. Taip kad nenustebk. Antroji – šautuvas, pistoletas ar tiesiog ginklas, bei keli jame vis dar likę šo-vi-niai (sulig šiuo žodžiu vamzdis driokstelėjo ir dar viena kulka tapo mažiau), kaip matai ir girdi, dabar yra mano. O tai maždaug tolygiai proporcinga greitesniam mudviejų ėjimo tempui ir mažesniam nelegalaus safario šioje dykynėje patrauklumui. Ir galiausiai trečioji – nuoširdžiai siūlau mums abiems suimti save į rankas ir pamėginti kaip nors išgyventi. Manau, mes dar turime tam galimybių...
Visa ši minutė su šautuvo perėmimu ir naujo nerašytinio vadovėlio kaip elgtis laukinėje Afrikoje pristatymu buvo tokia netikėta, kad per tą laiką net stūgaujančios hienos nedrįso arčiau prisiartinti. Tačiau vis greičiau temo ir mažytis taškelis kažkur tolumoje, turinčiam sveikos vilties, galintis virsti pakankama priedanga nakčiai, buvo vis sunkiau ir sunkiau įžiūrimas.
Kaip kiek anksčiau sėkmingai „prognozavo“ Haroldas, nuo šiol dviejų vyrų kelionė vyko kur kas sparčiau. Vietoj paskutinių šovinių išpyškinimo visai neblogai veikė ir naujoji taktika – „balsų laidymas“ ir „pustuštės gertuvės trankymas į šautuvą“.
- Kaip sakai, Benai, visai pakenčiamai veikia? Ar ne?
- Veikia, - nenoriai atšovė pilotas.
Hienos tai nurimdavo, tai staiga vėl pratrūkdavo agresyvumu. Kartkartėmis keliaujantiems atrodydavo, kad visoje platybėje girdėti tik dviejų vyrų žingsniai. Tačiau ir Haroldas, ir Benas žinojo – tie gyviai tebėra šalia.
- Ar matai, - po geros valandos tylų piloto bumbėjimą netikėtai paįvairino daug pakilesnės gaidos.
- Kur? Nieko nematau...
- Nagi. Ten. Truputėlį kairiau nuo mūsų iškepusių nosių. Tikriausiai kiek nukreivinom per tokį kelią.
- Žiūrėk tu man, tikrai matau, - nušvito ir Haroldas.
Lėtus, sunkius žingsnius vėl pakeitė gerokai žvalesni. Jėgų raumenyse nebebuvo daug, tačiau į priekį du neramius vyrus vijo viltis.
- Dievaži, Hari, aš dar nenoriu mirti, - pažvelgė į aukštą rudaplaukį Benas.
Akimirką kažkodėl kiek nejaukiai pasijutęs Haroldas būtų galėjęs prisiekti, kad net tokiame nakties juodume puikiai matė jūros mėlynumo akis... Ir didžiulį nerimą jose. Tačiau lėkti pirmyn norėjosi taip stipriai, kad net tokį metą taip ir nesugebėjo išspausti nė žodžio. Nė vieno žodelyčio.