*
Gyvybės akys žvelgia iš uolų,
Iš vandenynų, snaudžiančių šešėlių--
Dar Žemės nepuošia linksmi sapnai gėlių
Po žvaigždėmis nuauksintuoju mėliu,

Bet paslaptim džiugia įkaitęs visas oras
Ir žaliaakis spindesys krantų
Per gaublį skrieja tarsi meteoras--
O mano Dieve, Žemę kūrei Tu

Kaip amžinos gyvybės epopėją,
Spalvų tauriausių kupiną širdy--
Gaubly vien sutikau benamį vėją
Šiurpių bedugnių klaidžiojant arti...

O prie vienatvės slenksčio aitvarai,
Sunešę sielvarto baltuosius aidus,
Kalnynų kanklėms virpčioja tyrai,
Žaliausio skausmo saulei nusileidus--

Gyvybės akys žvelgia iš uolų,
Iš vandenynų, snaudžiančių šešėlių...


**
Gyvybės akyse stebuklo atšvaitai
Pasaulio sutvėrimo lig žvaigždynų sminga--
Tu ilgesio sapne nudžiugus juos skaitai,
Kaip Motina apsunkusi, laiminga

Nuo neapsakomos didybės spindulių,
Palaiminusių tą kasdienę žingsnių dalią...
O Žeme, Žeme, verkt jau negaliu--
Nuo laiko kliedesio net ašaros sušalę.

...Pro šautuvo taikiklį, bombų serenadą,
Blindažo šaltį žemės sąnariuos
Gyvybės akys ką, Motule, žada,
Motule Žeme... beržas nežaliuos!

Pajuodę upės, bioeros genas,
Klajojantis tarp pragaro dantų...
Beprotiškas pasaulis pjausto savo venas--
Žaizdas tas klostai, Žeme mano Tu--

Gyvybės akyse stebuklo atšvaitai
Pasaulio sutvėrimo lig žvaigždynų sminga...