Žydinčioje pievoje nematydavau spalvų. Braidydama po upę, nejausdavau vandens vėsos. Vaikščiodama po miestą, žvelgdavau tik į rūškanus žmonių veidus. Kaskart, kai pakeldavau galvą aukštyn, matydavau tik pilką dangų. Pripažįstu – klydau. Nepastebėdavau nei debesų, nei paukščių, o juk jie tiek daug man reiškia! Svajones aš patikiu tik jiems, sapnus papasakot galiu. Manas ašaras tik lietus supranta, tik jis pralinksmina, priverčia nusijuokt. Su saule vaikštau dienomis, jai leidžiantis palydžiu akimis. O kaip norėčiau parodyti jai naktį! Parodyčiau mėnulį, Didžiuosius Grįžulo Ratus ir miegantį miestą. Ko gero ji nustebtų pamačiusi, kaip ramu čia gali būti. Prisimenu pievą pavasarį. Atrodė, kad nėra nieko, kas galėtų užgožti žydinčių ievų kvapą. Aš tai pamiršau. Kaip ir pamiršau man brangius žmones. O juk jų šypsenos man brangesnės už viską pasauly! Jie išmokė mane džiaugtis tyla, rūku ankstų rytą ir paukščių čiulbėjimu miške.