Kartais gailiuosi,
jog mano pažįstamas vėjas
pigus ir be saiko pavydi kitiems,
dažniausiai storžieviškam ilgesio dievui,
kurį prisimint imam kiek per dažnai.

Išnykstant subtitrams lietuviško kino
kažkur ten toli,
triskart ten, kur buvai,
prašvilpsi pro nosį,
kvėpuojančią tyliai,
užkrėsi tuo vėju, kuriuo pats tapai.

Bet dingus žiemojančiai šilumai vakar
nusprendžiau daugiau nepriimti tavęs,
nenoriu ištepti gyslotą, bet aklą,
be linijų delną, kur trokšti nuskęst.