Čia mūsų vienatinis Jėzus
Suskyla į dešimtis vyrų,
Čia telpa į žmogišką pėdą
Šimtai kilometrų ir mylių.
Ir dūžta į neviltį laikas,
Pametęs tekėjimo vagą.
Išnyksta sekundės ir saikas
Ir atsega vakaras sagą
Nakties atlasinei suknelei.
Taip kvepia čia moterys spintom,
Ir vaikiškom tavo rankelėm
Glamonės iš šiaudo nupintos...
Subyra ir ritasi laikas
Per vakaro virpantį veidą,
Laikai mane apkabinęs
Truputį mažiau, nei paleidęs,
O tavo tylėjimas lupas
Ir krinta plevendamas, dyla.
Taip godžiai tau atkišu lūpas
Ir gaunu į akį. Po tylą.
Po tuštumą, kur tu vaikšai
Juodais skarmalais apsirėdęs,
Sakai: „pažiūrėki, per aikštes
Iš jūros ateina... Kalėdos“.
O man nebešventa čia niekas,
Ir aš šičia nieko nebešvenčiu.
Tai meski kortas, mano Dieve,
Sulošim melagį. Trys kartai.
Trys žodžiai – ir tu karaliauji.
Imi mane tartum knygą.
Tai meski kortas, mano Dieve,
Išmesk. Ir lošimas prasideda.