Mūšiai artėjo prie Ketčerio kalnagūbrio. Numušti pirmieji Skrajūnų žvalgai, pasirodę virš Sent Džonso ir Vusterio. Skerdynės Fort Nikolajeve… Naktinėje ketvirtos valandos žinių laidoje siužetas vijo siužetą. Visi telekanalai transliavo tą pačią programą – nesibaigiančius, kas valandą vis grėsmingesnius pranešimus ir reportažus iš kautynių vietų, taip pat civilinės gynybos štabų, kariškių ir valdžios atstovų pareiškimus. Alveronietis Dju susijaudinęs gaudė kiekvieną iš TV imtuvo sklindantį žodį ir vaizdą. Šalia jų įsitaisęs kosmitas iš Plejadžių Meisonas tuos pačius vaizdus stebėjo ne tiek susijaudinęs, kiek pagautas smalsumo. Pats stebėjosi savo nejautrumu. Gal tiesiog nelabai tikėjosi, jog visa tai – realybė. Bet labiausiai jaudinosi Žiulis ir Maja. Kiekvienas savaip ir dėl skirtingų priežasčių.

Žiulis riogsojo paskendęs giliame fotelyje, kambario, kuriame visi buvo susirinkę, kertėje, susinervinęs kramtė nagus ir spjaudė nuokramtas ant kilimo. Galvoje, lyg užsikirtus plokštelei, sukosi ta pati frazė: “prasiverš ar neprasiverš… prasmuks pro PGS, ar pražus?”

Maja supratimo neturėjo, kur iš tikrųjų iškeliavo Artiomas. Sėdėjo ant palangės, apsikabinusi rankomis kelius, padėjusi ant jų smakrą, žvelgė liūdnomis akimis pro ambasados langą į vaiduoklišką užtemdyto miesto panoramą ir piktai kramtė lūpą. Nepatikėjo nė vienu ambasadoriaus žodžiu, kai tasai ėmė paistyti apie kažkokią užduotį kitame mieste. Apmaudu. Pikta. Išmovė, net neatsisveikinęs, nė žodžio nepasakęs, tarsi jinai jam būtų tuščia vieta. Kaip ir daugeliui užsigavusių moterų, jai nė į galvą neatėjo, kad Artiomas paprasčiausiai nenorėjo jos jaudinti ir gąsdinti. Mergina vis labiau niaukėsi. Nerimas dėl Artiomo galiausiai nugalėjo įžeistą moterišką ambiciją. Ji matė, kas dedasi aplinkui, matė sukrutusius ambasados darbuotojus, žinojo, kad Artiomas kažkokiu būdu susijęs su įvykiais šiaurėje. Čia pat sėdi perbalę, išsigandę Artiomo draugai. Vyksta kažkas baisaus. O Artiomas, kiek ji jau spėjo suprasti – neeilinis paukštelis, paprastų užduočių nevykdo. Jam visuomet reikia įsimalti į pačią įvykių marmalynę…

- Jūs žiūrite Melvilio TV7 kanalą. – prašneko pranešėja, pasibaigus eiliniam reportažui iš Ketčerio kalnų. – Pradedame Ajanto 2-osios eskadros vado admirolo Pauerso pareiškimo transliaciją. Jungiame eskadros vadavietę Sipsu saloje.

Ekrane pasirodė išsipustęs admirolas. Pasklaidęs ant stalo kažkokius popierius, ryžtingai nušlavė juos šalin ir prakalbo ekspromtu.

- Alveroniečiai! Štai ir vėl į jus kreipiuosi! – pradėjo jausmingai, visai ne kaip kariškis. – Žinau, kokia neapykanta įsiplieskė jūsų širdyse mano ir Ajanto adresu. Vis dėlto viliuosi, kad išklausysite mane…

- Uch, šunsnukis! Pasipainiotų jis dabar man po ranka! – sududeno galiūnas Dju.

- Lygiai prieš šešias valandas aš dar sykį kreipiausi į Ajanto kariuomenės vadovybę, prašydamas leidimo suteikti jums pagalbą. Vadai man vėl pasakė griežtą “ne”… - varė toliau admirolas.

- Tuos vadus infarktai ištrankys, kai sužinos, kas čia dedasi… - burbtelėjo Dju ir vėl nutilo, visiems sušnypštus.

- Tada kreipiausi tiesiai į ministrą ir, nebepaisydamas subordinacijos, į Jo Kilnybę monarchą – tęsė admirolas. – Jo Kilnybė mano reikalavimą pradėti kovinę operaciją atmetė ir griežtai įspėjo, kad nekiščiau nosies į ne savo reikalus. Akivaizdu, kad Ajantas nenori jums padėti. Ajanto valdovai sėdi Urtumoje ir šaltakraujiškai stebi Alverono tragediją, laukdami, kol jūsų nebeliks.

- Jis pradeda kartotis. – bambtelėjo Dju.

Admirolas kalbėjo toliau.

- Ir man, ir kitiems eskadros vadams, atėjo metas apsispręsti. Manau, suprantate, kokia baisi dilema mums iškilo, kaip nelengva tokioje situacijoje pasirinkti teisingiausią kelią, koks baisus spaudimas mums daromas ir kiek daug šiame baisiame žaidime pastatyta ant kortos.

Pauersas atsigėrė vandens ir skundėsi toliau:

- Įvykdę valdovo paliepimą nesikišti, mes galėtume tapti ištuštinto ir naujais kolonistais apgyvendinto Alverono šeimininkais. Tereikia nieko nedaryti, ramiai palaukti, kol Skrajūnai atliks savo darbą. Mūsų laukia svarbūs postai, valdžia, šlovė, pinigai… Ir nemigo naktys, žili plaukai, sąžinės teismas už baisų nusikaltimą, kuriam galėjome užkirsti kelią, bet neužkirtome… O atsisakę vykdyti Vyriausybės įsakymus, mes automatiškai atsidursime už įstatymo ribų. Toks poelgis prilygsta maištui. Sužlugs mūsų karjeros, savo tėvynėje tapsime nusikaltėliais, tačiau žinosime, jog padarėme viską, ką galėjome. Patys matote, kokioje kryžkelėje atsidūriau aš ir mano karininkai.

Admirolas padarė dramatišką pauzę ir tęsė:

- Ką tik, prieš dešimt minučių, baigėsi eskadros vadų pasitarimas. Jame dalyvavę karininkai įgaliojo mane padaryti šį pareiškimą. Pasitarimas buvo ilgas, truko ištisas tris valandas, ir labai audringas. Turėjome padaryti sprendimą, nuo kurio priklauso tolimesnė visų mūsų ateitis. Niekas nežino, kaip susiklostys įvykiai. Kai kurie iš mūsų nukentės, kai kurie žus mūšiuose su Skrajūnais. O mes ne didvyriai ir ne antžmogiai. Mes normalūs, paprasti žmonės, tokie pat, kaip jūs. Kai kurie iš mūsų gali aukotis, kai kurie – ne. Kai kurie paprasčiausiai bijo. Ir bijo jie ne tiek dėl savęs, kiek dėl šeimų – žmonų, vaikų, kitų artimųjų ateities. Nesmerkite jų…

- Kaip ten bebūtų. – tęsė Pauersas. – Savo kelią mes pasirinkome. 2-oji eskadra nepaklus savo vyriausybei. Mes nevykdysime įsakymo nesikišti, nes nebegalime ramiai stebėti, kaip žūsta tūkstančiai nekaltų alveroniečių. Esame pasiruošę ateiti jums į pagalbą tą pačią akimirką, kai tik jūsų vyriausybė to paprašys. Planas jau paruoštas. 10 šturmo-desanto būrių įsikurs stambiausiose planetos karinėse bazėse ir strategiškai svarbiose vietose. Alverono Savigynos pajėgų štabas turi susilieti su eskadros štabu. Vykdant kovines operacijas, dalyvaus abi kariuomenės, tačiau pagrindinį vaidmenį suvaidins, žinoma, specialieji daliniai, skirti kovai su nežmogiškais sutvėrimais ir turintys specialių, karuose su dekabais ir kitomis rasėmis išbandytų priemonių. Psichotroniniai generatoriai sutrikdys priešą psichiškai, bakteriologai išplatins po Girią žmogui ir troliams nepavojingą, Skrajūnus lyg maras šienaujantį virusą. Tuomet jungtinei kariuomenei beliks pribaigti fizinės ir psichinės atakos dezorganizuotą, agonijoje besiblaškantį priešą ir galutinai išvalyti planetą. Štai ir visas planas, bendrais bruožais. Dabar atėjo metas tarti savo žodį jūsų vyriausybei ir prezidentui.

- Genialu. – konstatavo Žiulis.

Meisonas tylėdamas šypsojosi. Beliko tik pasigėrėti, kaip meistriškai admirolas įgyvendino savo kėslus.

- Bet juk tai okupacija! – galiūnas negras Dju tik dabar iki galo suvokė, apie ką eina kalba. – Jie nuleis savo desantininkus į strategiškai svarbias vietoves, atsigabens iš mėnulių psichotroninius generatorius, biologinius, bakteriologinius ir dar velniai žino kokius ginklus – kaip mes paskui juos iš čia iškrapštysim?!

- Niekas jų ir nekrapštys. – atsakė Žiulis. – Nejau tik dabar supratai, kam jis išleido iš Girios Skrajūnus ? Tai klasikinis valdžios užgrobimo scenarijus, nors į politologijos vadovėlį dėk. Iš pradžių admirolas įbaugino monstrais visą Alveroną, įvarė alveroniečius į kampą, kad patys imtų pagalbos šauktis. O tada truputėlį pasimaivė, pasibrangino ir, galiausiai, leisis įkalbamas, nusileis į planetą it koks gerasis angelas, sutramdys savo paties pagamintus padarus, bus paskelbtas tautos išgelbėtoju. Kadangi savo valdžiai jis “nepakluso”, tad sugrįžti namo, į Ajantą, nebegalės. Marionetinis prezidentas pasigailės “benamio” didvyrio ir visų jo sėbrų, atsidėkos jiems už išgelbėjimą svarbiais postais…

Priblokštas Dju tylėjo, išpūtęs akis ir piktai šnopuodams. Meisonas tebesišypsojo. Tai bent admirolas! Tai bent virtuozas! Jam ne eskadrai, bet užsienio reikalų ministerijai reikėtų vadovauti. Kaip meistriškai viską atliko, kaip puikiai sulošė! Kaip sumaniai pasinaudojo Deviso nelegalais, kad stryktelėtų į būsimus Alverono monarchus!

- Žiuli. – pašaukė staiga Maja.

Budrusis priėjo prie lango.

- Kas čia? – mergina parodė į viršų. – Saliutai? Melvilis džiūgauja dėl admirolo sprendimo?

Danguje žaižaravo ištisa jūra įvairiaspalvių, akinančiai ryškių kibirkščių ir švieselių. Jos žiebėsi, sproginėjo, skleidėsi it gėlės, sudarydamos fantastiškiausius raštus, užimdamos kone penktadalį dangaus skliauto.

- Tikrai saliutai! – pribėgo prie lango Dju. – Po perkūnais, kokie ryškūs, net akis bado! Idiotai! Asilai! Jie sveikina planetos okupantus! Šaudo būsimo diktatoriaus garbei! Švenčia paskutines Alverono nepriklausomybės valandas! – blaškėsi po kambarį perdūkęs galiūnas.

Šaltakraujis Meisonas kumštelėjo Žiuliui į pašonę.

- PGS? – paklausė tyliai, kad neišgirstų Maja.

Žiulis niūriai linkterėjo galva.

PGS. Palydovinė gynybos sistema.

Kiekviena kibirkštėlė buvo ne kas kita, kaip aukštai, jau kosmose, driokstelėjęs galingas sprogimas. Kiekvieno tokio sprogimo tikslas – sunaikinti iš Alverono pasprukti bandančius žmones. Saliutą Melvilio pusiasalio gyventojams surengė kažkur aukštai, fantastiškų ornamentų ugnies jūroje besiblaškantis mažytis trapus vimanas…

- Kaip gražu! – džiaugėsi išties gražiu reginiu Maja.