Aprengsiu aš Tave žydra suknia,
Kad būtum lyg dangus pasaulio.
Ir skriesiu Tavimi, sparnus plačiai išskleidęs,
Link Tavo geltonų kasų – link Saulės.

Aprengsiu Tave mėlyna suknia.
Plačia ir prabangiai klostuota –
Tarytum jūros bangos, garbanos purslai,
O šypsenoje perlai juokias.

Uždėsiu ant pečių Tau baltus kailinius purius,
Kaip sniegas žemę kad apkloja.
Ir čiuošiu tais kalnais, kalneliais, kloniais
Į nuostabias šalis slaptų svajonių.

Apgobsiu mantija purpurine,
Kad būtum tartum rūmų ponia –
Išdidi, prašmatni ir nesukalbama.
Bet ir ši bausmė turi būt gyvenime praeinama.

Tada aprišiu galvą vargetos pilka skara,
Kad ražienos subadytų kojas,
Kad skruostus ašaros suvilgytų sūria gėla.
Bet širdy taptumei graži – kaip Dangaus gojus.

Dar daug spalvų išrinksiu Tau pasaulyje šitam.
Ir tartum žemę jom visom Tave tapysiu.
O kai spalvų neliks – paliksiu nuostabiausioj
                                                             spalvoje.
Kokioj? Tiktai Tau vienai pasakysiu...