Likimas prašė sugalvoti vardą,
Kad pašaukčiau, kai reikės išeiti.
O jei aš sielos neturiu?
Jei mano veidas – kaukė jausmų,
Jei aš – tik praeivė gatvėj –
Prasilenkei ir pamiršai.
Įlipus į autobusą ratai pajudėjo,
Namai? Nežinau, kur gimiau,
Neprisimenu, kaip mane šaukė paklydus.
Bevardis likimas netilpo akyse,
Kažkas širdyje pabudo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-06-19 16:49:32
Paskutinė eilutė ne itin derinasi, reikia kažkaip keist, nes darko visą eiliuką. Likimo įvaizdis pakankamai nuvalkiotas, o su autobusu jau labiau patiko. Gal užkabino prozinis kalbėjimas, galima vadinti baltomis eilėmis. Tik tobulinti dar reikia.
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-06-19 09:11:09
Suprantu, labai abejojau ar dėti šį kūrinuką, nes kažkaip ir man neplaukia vientisas skaitant. Bet vis dėlto norėjau nors mintimis ir prasme pasidalinti. O rimuoti aš net nebandžiau, tiesiog rašiau. Ačiū už dėmesį.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-19 09:05:51
Kažkaip stringa truputį, kartais panašu, kad surimuota, kartais atrodo, kad ne, todėl nėra vientiso ritmo. Šiaip, girdėti įvaidzdžiai.