Naktigonė – tai šventas metas,
Kai kalba žmonės su dievais,
Prisimenu vaikystės vieną naktį,
Kai laukėme aušros mes panakčiais.

Tyliai spragsėjo – degė laužas,
Lakštingala čiulbėjo nenutildama,
Ir tai, ką pasakojo man senelis,
Ilgam įstrigo vaiko atmintyje.

– Ar tu žinai, mažasis anūkėli,
Kodėl nakty neprigula žirgai?
Kodėl jie stovi panarinę galvas?
Kam ruošiasi pasvėrę koją?

– Prisimena jie kraujo atminty
Laikus, kai vyko aršūs mūšiai,
Kai sprendės klausimas aiškus,
Stovėti liksi ar su raiteliu pražūsi...

Prisimena ir pokario laikus žiaurius,
Kai niekas nenorėjo jaunas mirti.
Kaimynas pasmerkė kaimyną
Už žirgą ir užderėjusius rugius...

Žirgai suprunščia prisimindami
Tuos žmones, kurie juos mylėjo.
Kokius gažius žodžius kalbėjo,
Kai vyčiu jodavo kaip susiliejęs...

Ir daug istorijų papasakojo man gyvų,
Mokino, kaip žirgai prajodo žmones,
Išgirsti pančiuose įkalintus žodžius,
Mylėti laisvę ir vienintelę Tėvynę...

Prieš auštant – nors tiesus sėdėjau,
Aš atmerktom akim stebėjau,
Senolių išminties žodžius girdėjau,
Save ant bėro žilgo jau regėjau...

Nors apie laisvę nieks nebešnėkėjo,
Aš ją mačiau – ji kilo iš už miško,
Širdyje darėsi šviesiau – erdviau,
Nepramiegoti mums ją pažadėjau...

Anksčiau užmigdė sibiras senelį.
Jis nepamatė džiugesio aušros,
Lengva kaip ryto rūkas tapo žemė,
Nes pažadą nakties tikėjo – ištęsėsiu.
_________________

Dabar žinau, kad po kitų nakties
Reikės stovėti už kiekvieną rytą.