Žiūrėjo į mane, šypsojosi.
Jos akys verkė nebyliu lietum.
Nupirko ją karalius – linksminosi.
Dainavo ji ir šoko alkstančiom mintim...

Jai nuavė puantus baltus,
Ir nurengė plikai – nuogai,
Deja, ji apsivilkus Savo suknią –
Aš ją pažįstu per trumpai.

Ir taip kiekvieną kartą:
Ji šypsos, žiūri į mane.
Suprasti ir pažinti trokštu...
O visgi juk ten matau save...