Heilio imperijos pasiuntinys Alverone Vatanabė buvo smulkutis, nedidukas žmogeliukas, jo vešlus žilų plaukų kuodas vos siekė Artiomui petį. Tipiškas visiems maloniai besišypsantis, su pagarba besilankstantis ir velniai žino kokias mintis, kokias gudrybes galvoje rezgantis rytietis. Vos tik Artiomas su visa savo šutve prisiglaudė Imperijos ambasadoje, Vatanabė tuojau pat jį pasikvietė į savo kabinetą.

- Misteri Volkovai, aš ką tik peržiūrėjau iš jūsų gautą infokristalą su nelegalų archyvu. – pranešė be jokių įžangų ir susipažinimo ceremonijų. – Turiu prisipažinti, kad esu giliai sukrėstas. Atvirai pasakius, iki šiol maniau, jog istorija apie Ajanto mokslininkus, sukonstravusius Girioje “Skrajūnus” tėra admirolo Pauerso blefas. Maniau, prigaudė monstrų Užribyje, atvežė į Alveroną ir paleido juos vietinių gyventojų naikinti.

- Suprantu jus.

- Jūs labai teisingai padarėte, paprašę prieglobsčio ambasadoje. Jums tai vienintelis išsigelbėjimas, nebent admirolas ir vietinė valdžia galutinai susipyks su protu ir išdrįs pasikėsinti į pasiuntinybės neliečiamybę.

- Mes padarėme tokią pat išvadą, jūsų Ekselencija.

- Ar galiu paklausti, kam jūs atstovaujate? Akivaizdu, kad dirbote ne vienas. Tokiam darbui – ištisos nelegalų organizacijos susekimui ir demaskavimui, reikia daugiau žmonių.

- Koks skirtumas, jūsų Ekselencija? Galit manyti, jog dirbu Mokslo Kontrolei. Arba kurio nors monarcho slaptajai tarnybai. Svarbu tai, kad šiuo momentu mano, kaip Heilio piliečio ir nelegalų medžiotojo interesai sutampa su mūsų šalies interesais. Bendromis jėgomis mes privalome užkirsti kelią admirolo Pauerso užmačioms, kol dar nevėlu tai padaryti. Tiesą sakant, aš kol kas nelabai įsivaizduoju, koks galutinis admirolo veiksmų tikslas, ko jis siekia, bet esu įsitikinęs, jog tai neatneš nieko gero nei Alveronui, nei mums.

- Taip. – sutiko ambasadorius. – Apie tai aš dabar ir galvoju.

Jaunutė ambasados darbuotoja atnešė į kabinetą padėklą su kava. Kai ji pasišalino, Vatanabė kalbėjo toliau.

- Savo kalba per televiziją admirolas davė suprasti, jog nebelaiko savęs Ajanto piliečiu ir karininku. Savo pasisakymu jis sudegino visus tiltus grįžti namo. Jis faktiškai pasisavino savo monarcho eskadrą – pusę Ajanto kosminio laivyno. Ir vis dėlto, jis dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių vis dar nori sudaryti įspūdį, kad veikia kaip Ajanto admirolas, paklūsta savo monarcho įsakymams. Diskredituoja savo monarchą, bando nuteikti prieš jį alveroniečius. Jūs teisus – sunku susigaudyti, kokią painiavą jis čia rezga, bet aišku viena – Alverono įvykiai kelia labai rimtą grėsmę Heilio imperijos interesams, kuriuos ginti – mano, kaip ambasadoriaus, pareiga.

Artiomas niūriai linkterėjo. Visai nebūtina būti valstybės vyru, kad suvoktum, ko prisibijo ambasadorius. Beveik 100 kovinių įvairios klasės erdvėlaivių – nuo naikintuvų iki kreiserių – tapo privačia admirolo nuosavybe ir niekas dabar negali pasakyti, kurlink jis pasuks šią savo armadą. Okupuos Alveroną? Pasiskelbs monarchu? O gal patrauks siaubti Heilio imperijos, dekabus į talką pasikvietęs? Šitie tik to ir telaukia. Admirolas absoliučiai nekontroliuojamas, jo veiksmai neprognozuojami.

- Blogiausia yra tai, kad admirolas, o gal vietinė valdžia, blokavo visus ryšius tarp Alverono ir Heilio. Ambasados komunikatoriai nebeveikia. Mes netekome galimybės įspėti savo vyriausybę. – užbaigė Vatanabė.

Artiomas kurį laiką tylėjo, barbendamas pirštais į stalą. Ambasadorius smalsiai sekė jo veido išraiškų kaitą – nusigiedrijo, apniuko, pasidarė mąslus, vėl paniuro…

- Galimybė yra. – prabilo pagaliau Artiomas. – Galima pamėginti gauti skraidyklę, pritaikytą skristi kosmosu. Centriniame aerouoste jų begalė.

Vatanabė papurtė galvą.

- Tai savižudybė. Planeta užblokuota, niekas iš jos neišleidžiamas. Visos transporto priemonės, galinčios skristi kosmine erdve, stipriai saugomos.

- Galima pamėginti. Tai vienintelis šansas perduoti vyriausybei įspėjimą.

- Tai savižudybė. – pakartojo ambasadorius. – Beje, o kuris iš jūsiškių ryžtųsi tokiam prasiveržimui?

- Aš.

- Ambasadoje tokį pat žygį pasisiūlė atlikti Normanas, mūsų karinis ataše. Jis – karinių kosminių pajėgų majoras, dalyvavo paskutiniąjame kare su dekabais.

- Puiku. Įgula sudaryta. Belieka prasmukti į aerouostą.

- Jokių prasmukimų! – ryžtingai papurtė galvą ambasadorius. – Jūs visai pakvaišote? Veržtis pro Pauerso eskadrą keltu ar kosmobusu!

Artiomas nustebęs į jį sužiuro.

- Tai ką daryti? Man pasirodė, jums patiko prasiveržimo idėja.

- Prasiveržimas – vienintelis šansas laiku įspėti vyriausybę apie pavojų, bet tik savižudis gali svaičioti apie prasiveržimą civiliniu erdvėlaiviu. Juo labiau, kad angare po pasiuntinybe mes turime du kovinius vimanus, skirtus personalo ir dokumentų evakuacijai krizės atveju. Man rodos, dabar kaip tik tokio atvejo ir sulaukėme. – Vatanabė nesusilaikė nenusišypsojęs, pamatęs, kaip staiga sublizgo Artiomo akys.

- Kokie tai vimanai?

- “Anakondos”. Šio tipo vimanais apginkluotos mūsų kosminio desanto pajėgos.

- Žinau. – linkterėjo Artiomas. – Mūsų “Anakonda” – tai Marso gamybos “Vapsvos” tiksli kopija, gaminama pagal licenziją, o geresnių kovinių mašinų už marsietiškas dar niekas nesukūrė. Ko iš jų norėti – gyvena karo dievo planetoje. – šypsojosi patenkintas. – Puiki mašina. Vikri, paprastai valdoma, tik… Tik prieš leidžiantis į žygį, reikėtų papildomai apginkluoti.

- Majoras Normanas dabar kaip tik tuo ir užsiima. Paprašiau jo pasirengti galimai evakuacijai, jeigu Melvilį užplūstų tie padarai. Dabar, kai gavau iš jūsų nusikaltėlių archyvą, apie evakuaciją ir kalbos negali būti. Svarbiausia – nepavėluoti su įspėjimu. Jei neprieštaraujate, siūlau nusileisti į apačią.

Aplink dvi “Anakondas” triūsė koks tuzinas darbininkų, komanduojamų aukšto, lieso, akiniuoto plikiaus. Tai ir buvo Heilio karinis ataše Alverone Normanas, paskutiniojo karo su dekabais veteranas. Artiomui šis pagyvenęs dėdulė iškart patiko. Kartais taip jau atsitinka – pasižiūri į žmogų ir iškart pajunti: savas, sutarsim.

- Kabiname papildomą ginkluotę. – pasisveikinęs ir prisistatęs, paaiškino Artiomui. – Viena “Anakonda” liks beginklė, užtat kitą apkabinėsim lyg Kalėdų eglutę.

Vieni darbininkai stenėdami tvirtino prie laikiklių, styrančių iš vimano korpuso, sunkius pabūklų cilindrus, kiti jungė juos prie energijos šaltinių, dar kiti krovė vidun papildomus šaltinius – darbas virte virė.

- Atlaikys? – susirūpino Artiomas, parodęs laikiklį, ant kurio vietoj dviejų pabūklų dabar kabojo keturi.

– Kosmose – nesvarumas, bet kildami ir manevruodami patirsim milžiniškas perkrovas.

- Dar ir kaip atlaikys. – užtikrino Normanas. – Per karą ne tiek prikabinėdavome. Ir nieko – niekas nelūžo, nors lakstėm lyg nenormalūs.

- Misteri Normanai. – prie jų priėjo kostiumuotas vyrukas su šiaudų spalvos plaukų krūva ant galvos ir baisiai šlakuotu veidu. – Aš esu Helmutas Tauberis, alveroniečiams – pasiuntinybės kultūros patarėjas, o šiaip – strateginės žvalgybos biuro rezidentas. – šypsodamasis prisistatė ir padavė Normanui infokristalą. – Čia rasite viską, ką mūsų šnipams pavyko sužinoti apie Ajanto 2-ąją eskadrą.

Artiomas nusišiepė.

- Negaila atiduoti tokio lobio prašalaičiui?

Rezidentas irgi parodė dantis.

- Dar prieš savaitę manęs už tai būtų laukusi katorga. Dabar tikiuosi apdovanojimo.

- Viskas paruošta ir išbandyta, sere. Sistemos veikia normaliai. – pranešė darbininkų vyresnysis.

- Kada startuosit? – paklausė ambasadorius.

Artiomas ir Normanas sužiuro į laikrodžius. Trečia valanda ryto. Dar po valandos ims švisti, miestas atgis.

- Dabar.

Keturi angare pasilikę vyrai susižvalgė. Veidai neįskaitomi, visi keturi pasislėpė po kaukėmis, maskuojančiomis širdyse įsisiautėjusias emocijas, didžiulį susijaudinimą. Artiomui ir Normanui tai buvo susijaudinimas prieš rizikingą, beveik beprotišką žygį, prieš neišvengiamą mūšį. Vatanabei ir Tauberiui – palydų susijaudinimas. Likti čia ir pasyviai laukti – irgi menkas malonumas. Visiems keturiems – susijaudinimas dėl dar didesnių ir svarbesnių dalykų: dėl alveroniečių, kuriuos Stepėje dabar skerdžia monstrai, dėl Heilio saugumo. Kuo greičiau apie įvykius Alverone sužinos Imperijos valdžia ir apskritai – pasaulis, tuo greičiau bus imtasi priemonių sutramdyti velniai žino ką rezgantį admirolą.

Tegu ją perkūnai, tokią atsakomybę! – nusipurtė mintyse Artiomas, staiga pajutęs nenugalimą norą spjauti į viską ir visus ir kur nors pasislėpti, pratūnoti po lapais, kol viskas ir be jo kaip nors susitvarkys. Kodėl šiai problemai spręsti likimas pakišo būtent mane? – pasipiktino tokia neteisybe.

- Lipam, Normi, nes tuoj persigalvosiu. – paragino Normaną. Šis kreivai nusišiepė, jausdamas tą patį, piktai svarstydamas, koks velnias užnešė jį į šitą barbarų planetą. Juk po karo galėjo ramiausiai išeiti į pensiją. Sėdėtų dabar namuose, Diomede, dvarelyje po nuosavu kupolu Pabaisų kraterio dugne, siurbčiotų viskį, atsisėdęs prie židinio ir pasakotų anūkams kaip šauniai jų senelis pliekėsi su dekabais paskutiniojo karo metu.

Prieš užtrenkdamas liuką, Artiomas pasikvietė arčiau Vatanabę.

- Ten, viršuje, su mano draugais liko mergaičiukė. Maja.

- Taip, aš žinau. – linkterėjo ambasadorius.

- Sumeluokite jai ką nors. – paprašė Artiomas.

Užhermetizavęs liuką, jis apsivilko lengvą, į sportinį kostiumą panašų desantininko skafandrą, užsimaukšlino šalmą, sukomandavo kiberiui paruošti vimaną startui. Saloną nušvietė įsižiebęs langas-ekranas. Normanas įstatė į lizdą Tauberio duotą kristalą. Šnipas žinojo, ką daro – kuo daugiau turi informacijos apie priešą, tuo daugiau šansų pasiekti pergalę.

- Sveiki. – melodingu moterišku balsu prakalbo kiberis. – Mano vardas Šeron.

- Labas, pupyte. Aš – Artiomas. Šalia manęs sėdi Normis. Paradui vadovausiu aš. Tavo darbas –
gynyba. Analizuok situaciją aplink vimaną ir atsišaudyk.

- Mūsų laukia mūšis?

- Ir dar koks!

- Viskas aišku.

- Žinios apie priešą – lizde įstatytame kristale.

- Aš pasiruošusi.

Viršuje be garso prasivėrė angaro lubos. Vimanas atsiplėšė nuo grindų ir lygiai taip pat be garso ėmė kilti į giedrą žvaigždėtą dangų.

- Aukštis – 500 metrų. – pranešė Šeron. – Viskas normalu.

Artiomas apsidairė. Po kojomis – milijoninis miestas, pats jo centras, bet nė vienos švieselės. Tiesiai po vimanu styrantys dangoraižiai priminė juodą uolyną. Melvilis buvo idealiai užtamsintas, kad pašvaistė ir žiburiai nepriviliotų Skrajūnų žvalgų. Gal ir abejotina saugumo priemonė, bet juokas iš alveroniečių neėmė. Iš kur jiems žinoti, kaip gintis nuo Vaigelio monstrų?

Cyptelėjo pavojaus signalas.

- Vienas… Du… Keturi… Mus užčiuopė 4 priešlėktuvinės gynybos radarai. – pranešė Šeron. – Nustačiau jų buvimo vietą. Sunaikinti?

- Nereikia. Užsimaskuok.

- Supratau.

Iš vimano iššovė sviedinys, kuris čia pat sprogo, pažerdamas aplinkui tūkstančius skeveldrų, padengtų gerai radarų spindulius atspindinčia medžiaga. Alverono priešlėktuvininkų monitoriuose vietoj vieno taikinio dabar atsirado visas debesis. Velnias žino į kurį taškelį šauti, kuris iš jų – bėglių vimanas.

Kol alveroniečiai daužė raketomis ir kamuoliniais žaibais skeveldras, vimanas pasiekė saugų aukštį.

- Aukštis – 10 000. Kairėje du taikiniai. – įspėjo Šeron.

- Matau. Naikintuvai.

- Sunaikinti?

- Ne.

10 kilometrų aukštyje jau plieskė akinantis Heilio diskas. Pasukęs galvą į vakarus, Artiomas stebėjo du sidabrinius taškelius. Tai ir buvo Alverono KOP naikintuvai, pakelti į orą sunaikinti pažeidėjų. Juokdariai. Su archaišku reaktyviniu naikintuvu prieš “Anakondą”.

- Padidink kilimo greitį. – sukomandavo kiberiui.

Normanas žvilgterėjo į ekraną, švilpterėjo.

- Jei ne antigravitatorius, tokia perkrova mus į blynus suplotų.

Artiomas išsiblaškęs linkterėjo, tebestebėdamas naikintuvus. Viskas. Raketos ir žaibai vimano nebepasiekia. Iš vimano pabūklų kol kas nebuvo iššauta nė šūvio. Artiomas neturėjo jokio noro elgtis kaip elgiasi dauguma Alverono filmų herojų, kurie, persekiodami nusikaltėlį ir apskritai kovodami už teisybę, išgalabija daugiau žmonių nei pats nusikaltėlis.

- Aukštis – 200 000. – pranešė Šeron.

- Jau kosmosas. – konstatavo Normanas.

Jiedu su Artiomu susižvalgė. Tuojau prasidės. Vimanas artėja prie palydovinės gynybos sistemos, kurią aplink planetą sukūrė Pauerso eskadra. Šimtai kovinių palydovų laukia nesulaukia, kada kas nors be leidimo įskries į jų kontroliuojamą erdvę. Nesvarbu iš kur – iš kosmoso, ar iš apačios, nuo planetos paviršiaus.

- Klausyk, Normi. – atsisuko Artiomas į porininką, kai PGS užtvara jau buvo čia pat. – Ar kada bandei įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, atsidūręs degančio namo rūsyje ir supratęs, kad vienintelis kelias išsigelbėti – tai nerti lauk pro liepsnos jau apimtą pirmąjį aukštą?

- Nenorėčiau atsidurti jo vietoje.

- Tuojau atsidursime.

- Gal grįžtam atgal?

Abu nervingai sukikeno.