Jau nebeskaičiuoju / nebesuskaičiuoju laiko, supratau, kad tai beprasmiška.. Ir vėl mano viduje audra, smėlio siautėjimas dykumoje: smulkios smiltelės blaškosi akinančioje saulės šviesoje – „belaja sonce v pustyni”...
Ir vis dėlto maniau, kad vieną dieną viskas nurims, smulkūs krisleliai nuguls ant žemės ir viskas užsimirš, kad reikia tik laiko, mūsų atveju – beprotiškai daug laiko. Tačiau, kad ir kiek žiemų prabėgtų, kad ir kiek žmonių praeitų pro šalį arba liktų šalia, esmė lieka ta pati – du skirtingi pasauliai – Mano ir Tavo – mano brangus žmogau.

Rankoje baigia susmilkti cigaretė, kavos puodelis tuštėja, sulig kiekvienu gurkšniu tirščiuose formuodamas tą patį veidą. Tai nieko daugiau, kaip klaiki iliuzija: gyvybės medis toli už horizonto, už tamsaus vandens, kuriame gyvenu aš (kaip A. Mamontovo dainoje). Jau saulėlydis, nes ties juo vanduo skausmingai rausvas, pereinantis į rudą. Bet tai visiškai nesvarbu, nes aš – šiame krante. O čia – tik aklina juoduma, kurios gylio neįmanoma išmatuoti...

Paskutinis kavos gurkšnis. Ši jau atšalus.
Tik nesakyk, kad praeitis kaip priekaištą siunčia šiuos klaikius ženklus.

Tiek to... Nekalbėkim apie Praeitį, šiaip ar taip tu tyli, taigi belieka rinktis man. Ir čia nugali ne mano principai, ne. Tiesiog ji jau n-kartų išnarpliota po siūlelį, pasverta, gražiai supakuota, užrišta skaisčiai raudonu kaspinu ir ant jos absurdiškai ruda spalva pakeverzota “peržVELgta”. Tu ir taip viską žinai, tad nesikrapštykim po tą patį purvą. Geriau pakalbėkim apie dabartį.
„Kaip gyveni?” – turbūt klausi iš mandagumo. Na gerai, nepyk, gal tau iš tiesų tai rūpi.
Gyvenu, gyvenu, gyvenu... Na, jei rašau tau, vadinasi dar gyvenu, ar ne? Atsiprašau, nebandau ironizuoti, tiesiog maniau, kad tau tokio atsakymo turėtų užtekti.

Pastaruoju metu jaučiuosi labai vieniša. Net ir būdama su draugais, tiesą sakant, ypatingai – būdama su jais. Žinai, labiausiai to bijojau. Juk tai klaiku! Jaustis vienam, kai tave supa mylimi ir mylintys žmonės... Bet dėl to kalta tik aš pati. Tikrai tą žinau ir net nedrįstu primesti to jiems.

Prieš keletą valandų skambino žmogus, klausė, ką veikiu, atsakiau, kad degraduoju, žinai, ką jis atsakė? „Aaa, gerai, tai įsijunk LTV”. Matai? Mano degradacija jau nieko nebestebina.
Šiaip ar taip įsijungus televizorių netrukus jį išjungiau, nes rodomas koncertas man ir mano degradacijai rūpėjo mažiausiai.
Buvau susinervinusi, nes vakar motina buvo aiškiai išgėrusi. Mane tai suerzino. Paėmiau iš jos cigaretę ir nuėjau į balkoną parūkyti. Jos nebuvo namie. Nors surūkiau greitai, spėjau visus pasiųsti „ant 3-jų raidžių”, tame tarpe ir save. Po akimirkos jau sėdėjau fotelyje, visu garsu užsileidusi Black Label Society. Dažnai pagalvoju, kad jei ne muzika, nesugebėčiau ištverti. Turbūt jau seniai būčiau pasidavus. Juk tu supranti mane, supranti jos galią…
Taigi, mano gyvenimas… na, ką aš galiu pasakyti tokio, ko tu pats nežinai? Gal tai, kad pradėjau per mažai mąstyti apie visa tai. Pasidariau irzli ir apatiška, dar priekabi, kartais išvis nepakenčiama. Pasipūtusi kalė. Va. Tinkamas apibūdinimas. Na, tavęs tai juk neturėtų stebinti, juk visada buvau labai savikritiška.
Klaikiausia, kad manęs jau niekas nebestebina. Piktina, jaudina arba nesukelia jokių jausmų – taip, jaudina – jau nebe. Aš nebestebinu kitų, kiti nebestebina manęs. Pradedu sau nusibosti, nykstu, garuoju, gęstu... smilkstu taip greit, kaip nekokybiški smilkalai iš kioskelio.
Tai štai tokia mano dabartis. Banalumas smelkte smelkiasi pro visa, kas dedasi mano gyvenime. KOKtu.
Nemanyk, kad rašau tam, kad pasiguosčiau dėl tokių kvailysčių. Tikrai ne! Teisiog… pasiilgau. Ir čia nėra nė lašelio ironijos. Patikėk, jei dar gali. Man išties trūksta mūsų ilgų pokalbių, dar ilgesnių susirašinėjimų iki beprotybės, įvairiausiom temom.

Dabar jaučiuosi praradus / pardavus save. Dėl to iš lėto riedu atgal. Galbūt kiti to nepastebi, galbūt to nepastebėtum ir tu. Na, turiu pripažinti, kad dažnai to net aš nepajuntu, tik įvertinu liūdnas pasekmes: staiga sustoju ir suprantu, kad anksčiau turėjau daugiau, buvau visapusiškai betobulėjanti ir jaučiau, kad einu teisinga kryptimi, kad toliau bus dar geriau.
Kur aš suklydau? Kada pasukau kitu keliu?

Kaip beprotiškai reikia draugo peties. Kaip klaikiai liūdna ir tuščia. Ar yra (ar buvo?) žmogus, kuris man visą laiką buvo atviras? Kvaila, kvaila, kvaila! Tiesiog naivu tikėtis, kad tau nusisukus, kas nors tyliai nesvies į tave peilio, aštraus kaip žodis.
Siaubinga jaustis nesaugiai... kaip žiemą ant plonyčio ledo.

Tolstu, vis tolstu nuo dabarties. Pati ją tokią susikūriau, bet mano planai buvo kitokie ir tikslas ne toks. Norėčiau išsinerti iš savęs ir sprukti šalin, palikus viską plūduriuoti vietoje, kol nugrims gilyn.
Juk sakau – smilkstu, garuoju… byru pro kažkieno kito rankas. Mano mažytis Gyvenimas – kiekvieno iš jūsų delnuose. Sugniaužiate kumštį ir ranka nusvyra…ir byra smėlis lėtai lėtai. Nepastebi to nei tu, nei kiti. Turbūt nepajuntu to ir aš. Tik įvertinu liūdnas to pasekmes.

Ant melsvo popieriaus lapo kažkas ruda kreidele beviltiškai pakeverzoja „pasiilgau Tavęs...” ir paleidžia skristi pavėjui. O tu juk negali nieko atsakyti, tiesiog kitų kumščiai nebuvo labai smarkiai sugniaužti, ir tu išbyrėjai. Išbyrėjai prisiminimais, nuotraukomis, eilėraščiais, išbyrėjai šaltu rudens lietumi, giliom pėdom, kažkieno paliktom sniege akliną žiemos naktį, išbyrėjai milijonais kerinčių šypsenų, dovanotų net ir priešams, išbyrėjai laiškais niekam ir į niekur, praslydai muzika pro kažkieno neatidžias ausis, prasruvenai krauju bei ašaromis ir išbyrėjai smėliu, tuo, kur prie jūros, kur girgžda, kai eini basas, susikibęs rankom su mylimu žmogumi ir žiūri į tolumoje nusidriekusį horizontą. Palydi saulėlydį ir tik dabar pastebi, koks tamsus, tamsus ir drumzlinas šis krantas. Tu paslysti ir grimzti gilyn į juodumą, į tamsų vandenį, kuriame nematai net savo paties atspindžio. Nebejunti mylimo žmogaus rankos, bet dar ilgai žvelgi su ašarom akyse į tolstantį siluetą.
Tu vis grimzti gilyn, tačiau nebeklausi savęs, kur tu paslydai, kur suklydai? Tiesiog tyliai sau kartoji – ne tokie buvo tavo planai ir tikslas tikrai ne toks.
Šlapias smėlis dabar byra tarp tavo pirštų. Tai tik kažkieno kito gyvenimas. Užsimerki ir suvoki, kad nebereikia skaičiuoti laiko – tai beprasmiška. Nurimo audra, milijonai smulkių smiltelių nugulė ant žemės, užklojo tavo veidą, rankas... Tu jauti, kaip byri pro silpnai sugniaužtą vaiko kumštį ir krenti žemyn ir to gylio neįmanoma išmatuoti.