Žiulis, Meisonas, Dju ir Artiomas teleportavosi iš Ist Berlyno į Majos kotedžą Melvilyje, iš kur Artiomas tučtuojau raportavo ryšininkui Maksui apie atgautą dar vieną kristalų rinkinį ir smulkiai papasakojo apie Alverone dabar susidariusią situaciją – nelegalų veiklos pasekmes.

Meisonas su Dju išėjo kažkur į miestą, o Žiulis pasiliko svetainėje, prisėdo ant palangės prie atviro lango, papsėdamas cigaretę ėmė laukti laukti spaudos konferencijos, kurią netrukus turėjo tiesiogiai transliuoti visi globaliniai telekanalai. Kalbėti ruošėsi pats prezidentas Belovas. Tema visiems aiški – įvykiai Aukštutinio Staro gubernijoje.

Transliacija prasidėjo. Įžanginė prezidento kalba buvo labai trumpa. Prislėgtu balsu painformavęs, jog mūšiai vyksta jau Fort Nikolajevo gatvėse, jog vieno padaro sunaikinimas kainuoja vidutiniškai 100 žmonių gyvybes, įskaitant civiles aukas, prezidentas perskaitė ką tik pasirašytą dekretą dėl karo stovio įvedimo visame kontinente. Nuo šiol apribojamos piliečių teisės ir laisvės, žiniasklaida privalo derinti skelbiamą medžiagą su cenzūra, kad žmonės nebūtų klaidinami ir gąsdinami, valdžios funkcijas valstybėje perima gubernijų karo komendantai ir taip toliau.

Po prezidento prie mikrofono tribūnoje priėjo Alverono KOP vyriausiasis vadas Eimsas. Kol keitėsi šnekėtojai, padėjėjai išskleidė ant sienos Aukštutinio Staro žemėlapį. Generolas supažindino žurnalistus su ten susiklosčiusia situacija. Pradėję murmėti, cenzūros įvedimo įpykinti žurnalistai išsyk nuščiuvo. Beveik du trečdaliai gubernijos ploto žemėlapyje buvo nuspalvinta raudona spalva – ten jau šeimininkavo padarai. Kai kur raudoname fone matėsi balti anklavai ir taškai – vis dar tęsiančios pasipriešinimą karinės bazės ir gyvenamosios vietovės, dažniausiai labai turtingos, todėl gerai įtvirtintos ir didelę įgulą turinčios rančos. Kaip tik ten dabar buvo siunčiami didžiausi pastiprinimų srautai.

Ajanto eskadros vadas admirolas Pauersas, atsistojęs prezidentui iš dešinės, pareiškimo nepadarė, todėl prezidentūros spaudos sekretorius leido žurnalistams uždavinėti klausimus. Salėje kilo pragariškas triukšmas, į viršų pakilo rankų miškas.

Prezidentas valdingu mostu atstatė salėje tvarką ir dūrė pirštu į vieną iš žurnalistų.

- Klausk, Maiki.

- Ačiū, sere. Norėčiau užduoti klausimą, kuris dabar visiems svarbiausias. Kas tai per padarai ir iš kur jie atsirado?

- Į šį klausimą galėčiau atsakyti aš. – netikėtai prabilo iki šiol nė žodžio neprataręs Pauersas.

- Prašom, admirole. – neprieštaravo Belovas.

Admirolas atsikrenkštė ir lėtai apžvelgė salėje susirinkusius žmones.

- Pirmiausiai noriu paneigti prasimanymus, neva padarai užpuolė Alveroną iš Užribio. Nieko panašaus. Nustokite savo leidiniuose ir laidose gąsdinti žmones kosminėmis pabaisomis, ponai. Jokios invazijos nebuvo. Į planetą neprasiskverbė nė viena nežmogiška būtybė. Ir neprasiskverbs, kol jus saugo mano eskadra.


- Tai iš kur, velniai griebtų, jie pas mus atsirado? – nervingai riktelėjo kažkas iš galinių eilių. – Anksčiau Alverone tokie monstrai nesiveisė.

Pauersas vėl atsikrenkštė.

- Kartoju. – prabilo valdingu, įtaigiu tonu. – Nebuvo jokios invazijos. Padarai veisiasi Girioje...

- Ant medžių lyg obuoliai prinoko!

- Šimtą metų niekas akyse jų neregėjo ir štai – labą dieną! Ką jūs čia paistote?!

- Kantrybės, ponai, kantrybės! – sumosavo rankomis spaudos sekretorius. – Leiskite admirolui kalbėti.

Salė kiek aprimo.

- Tai dirbtiniai sutvėrimai. – tęsė admirolas. – Juos sukūrė Ajanto mokslininkai. Maždaug prieš savaitę, visiškai atsitiktinai, mūsų žvalgai aptiko Girioje labai gerai užmaskuotą objektą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo slaptas Ajanto mokslinis centras, pastatytas Girioje be jūsų valdžios leidimo.

Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Žurnalistų veidai ištįso iš nuostabos. Prezidento Belovo – irgi. Žiulis vos nuo Majos svetainės palangės nenusivertė: “Ola” – Ajanto mokslinis centras?! Ką jis čia kliedi, šitas admirolas?!

- Objekte buvo atliekami Mokslo Kontrolės uždrausti biologiniai ir genetiniai tyrimai. Tai paaiškina faktą, kodėl objektas buvo taip kruopščiai maskuojamas. Mokslininkai ne tik sulaužė draudimą tyrinėti šioje srityje, bet nuėjo dar toliau – pradėjo gaminti ar veisti – nežinau, kaip geriau būtų tai pavadinti – dirbtinius padarus, kodiniu pavadinimu “Skrajūnai”. – tęsė admirolas. – Šios būtybės turėjo pakeisti Ajanto monarcho armijoje tarnaujančius legionierius. Padaras – kareivis. Superkareivis. Tuo jau įsitikino jūsų kariškiai ir nelaimingieji Stepių bei Fort Nikolajevo gyventojai.

Salėje kilo didžiausias šurmulys. Net Užribio baidyklių invazijos fakto patvirtinimas nebūtų sukėlęs šitokio šoko, kokį sukėlė žinia apie draugiškos valstybės pastatydintą slaptą ir labai pavojingą objektą nepriklausomo Alverono teritorijoje, net nepasivarginus informuoti planetos valdžios.

Admirolas kalbėjo toliau.

- Mokslininkai nesusitvarkė su savo pačių kūriniais – gana dažnas atvejis mokslo istorijoje, reikia pripažinti. Sukurti monstrai išsiveržė į laisvę. Mano legionieriai kai kuriuos iš jų sunaikino, bet tai tik lašas jūroje. Sprendžiant pagal konfiskuotus dokumentus, padarų buvo tūkstančiai. Visi jie dabar plūsta iš Girios ieškoti priešų. Visi jie trokšta kautis. Visi jie užprogramuoti naikinimui ir griovimui. Visi jie artėja prie Melvilio pusiasalio.

- Misteri Pauersai. – pašoko jauna, ryžtingo veido blondinė. – Kodėl jūsų šalies mokslininkai išsirinko tokiems pavojingiems ir jūsų šalyje uždraustiems tyrimams Alveroną? Argi mažai yra negyvenamų planetų ir nuošalių kosminių stočių?

Admirolas gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau, mem. Atvirai prisipažįstu – nežinau. Mokslininkų motyvai man nesuprantami, apie juos galima tik spėlioti. Gal jiems buvo reikalingos čionykštės sąlygos, primenančios Žemę? Gal Alverone jiems buvo saugiau dirbti uždraustą darbą, nes čionai silpnesnė Mokslo Kontrolės ir Budriųjų Ordino priežiūra? Nežinau. Be to, mūsų šalyje visos planetos apgyvendintos mūsų šalies piliečiais, o Alveronas – užsienis. Užkampis. Barbarų pasaulis.

- Bet juk tai siaubinga! – pasipiktino blondinė. – Neregėtas akiplėšiškumas, ciniškiausias visų tarptautinės politikos normų laužymas! Kur tai matyta – šitaip nesiskaityti su Alverono suverinitetu ir pusės milijardo žmonių saugumu?!

Laidą stebintis Žiulis buvo galutinai išmuštas iš vėžių. Kas čia darosi?! Admirolas, kalbėdamas penkiems šimtams milijonų alveroniečių, dergia savo tėvynę, savo tautiečius mokslininkus, beje, visiškai niekuo dėtus, ir savo monarchą, kuriam, kaip karininkas, yra prisiekęs ištikimybę ir besąlygišką paklusnumą. Kažkas neįtikėtino!

Tuo tarpu salėje atsistojo apkūni dama su juoda suknia ir didžiuliais akiniais ant kumpos, mėsingos nosies.

- Misteri Pauersai. – sududeno vyrišku bosu. – Akivaizdu, kad Alverono armija su Skrajūnais savo jėgomis nesusidoros. Visų žvilgsniai, suprantama, krypsta į jus. Juk jūsų eskadra aprūpinta galinga ir sudėtinga, mums, alveroniečiams, tiesiog nesuprantama kovine technika. Jūsų legionieriai moka kautis su įvairiausiomis kosminėmis būtybėmis. Mano klausimas: ar padės jūsų vadovaujama eskadra išvalyti planetą nuo monstrų?

- Ne. – atsakė admirolas.

Dama net išsižiojo iš netikėtumo.

- Jūs pasakėte “ne”? – dar pasitikslino.

- Aš pasakiau “ne”. – pakartojo admirolas. – Mano eskadra Alverono armijai nepadės.

Salėje vėl įsiviešpatavo tyla. Visi žurnalistai įtemptai laukė tolesnių paaiškinimų. Ir admirolas paaiškino:

-Tarpusavio pagalbos gynybos srityje sutartis įpareigoja mane ginti šią šalį nuo Užribio būtybių ir nuo Heilio imperijos monarchų, jeigu jie Alveroną pamėgintų okupuoti. Kaip jau sakiau – Skrajūnai nėra Užribio padarai, todėl neturiu teisės kištis į jūsų kovą su jais, kaip neturėjau teisės kištis į alveroniečių karą su laukiniais pamiškių troliais. Tai – Alverono vidaus problema.

Žiuliui teko pripažinti, kad formaliai admirolas teisus, tačiau kalbėjo jis aiškiai kažko siekdamas. Suko reikalą kažkokia, jam reikalinga linkme. Iš anksto įkaitino publiką, pagąsdino, paruošė ir staiga drėbė visus nuvylusį ir išgąsdinusį “ne” – tarsi kibirą šalto vandens nuo scenos žurnalistams ant galvų šliūkšterėjo.

Admirolas trečią kartą atsikrenkštė, prasivalydamas gerklę, ir prabilo visai kitokiu tonu, visai kitu balsu. Prašneko ne kaip kariškis – emocingai, su jausmu. Tai dar labiau paveikė salėje susirinkusius žmones.
- Alveroniečiai! Aš jau septynis metus gyvenu jūsų šalyje ir ji man tapo antraisiais namais. Todėl man taip sunku prisipažinti, jog negaliu jums pagelbėti sunkią valandą. Jaučiuosi išdaviku. Išduodu jus, kadangi mane, kaip eskadros vadą, pančioja tarptautinės sutartys, tarptautinė teisė ir kitoks diplomatinis mėšlas... – jis nugėrė vandens iš stiklinės, apžvelgė salę ir tęsė:

- Esu Ajanto pilietis. Savo monarcho karininkas, prisiekęs jam ištikimai tarnauti, o reikalui esant – žūti ginant Jo Kilnybės valdas, vykdant Jo Kilnybės įsakymus. Dabar man velniškai dėl to gėda. Pirmąsyk gyvenime pajutau gėdą dėl to, kuo visada didžiavausi – dėl šalies, kurioje gimiau ir dėl monarcho, kuriam tarnauju. Man gėda dėl tų politikierių, sėdinčių Ajanto sostinėje Kaa, Urtumos planetoje, Jo Kilnybės dvare. Gėda už juos – žaidžiančius savo purvinus žaidimus, nesiskaitančius su elementariu padorumu ir žmogiškumu. Urtumos valdovams jūs esate niekas. Jie jus nurašė. Brūkšt ir nebėra alveroniečių. Kas gi tie alveroniečiai, palyginus su mūsiškiais? Barbarai. Primityvi, atsilikusi tauta, Tamsiosios Epochos reliktas. O planeta reikalinga monarchijai, kurios piliečiai kankinasi kosminėse bazėse ir miestuose po kupolais. Barbarai neužleidžia planetos gražiuoju ? Nieko baisaus. Palauksim, kol išgaiš nuo katastrofų ir teroro aktų. Kad būtų dar greičiau – užpjudysim juos Skrajūnais. Keliolika diversijų, keli dideli mūšiai su monstrais ir Alverono visuomenė suirs, šalyje įsivyraus chaosas, žlugs ekonomika, kils suirutė, o tada ateis išgelbėtojas – Ajanto monarchas...

Admirolas nutilo. Tylą salėje nutraukė kažkieno nedrąsus balsas:

- Misteri Pauersai, ar jūs kreipėtės į savo vyriausybę? Ar papasakojote, kas čia vyksta?

Admirolas linkterėjo.

- Taip, aš kreipiausi į savo monarchą. Papasakojau, kas čia vyksta. Paprašiau leidimo pradėti Skrajūnų likvidacijos operaciją. Dar nesulaukęs leidimo, savo iniciatyva pats ją pradėjau – pasiunčiau “Panteros” desantinį dalinį valyti Girios. Tačiau iš Urtumos atėjo įsakymas valymą nutraukti. Leidimo pradėti karinius veiksmus negavau. O tai tik patvirtina tai, ką jums ką tik išdėsčiau. Mano eskadra buvo skirta neleisti Heilio monarchams okupuoti Alverono. Heiliečiai seniai varvina seilę, žvelgdami į žydinčią jūsų planetą. Jeigu ne mano eskadra – Alveroną dabar valdytų Heilio monarchas Gupta. Tačiau visi mes smarkiai apsirikome, ponios ir ponai. Ne ten, ne Heilio imperijos planetose, kaip dabar paaiškėjo, gyvena jūsų tikreji priešai. Tikrieji priešai, pasirodo, gyvena Ajante.

- Aš turbūt sapnuoju. – įsignybė sau į šlaunį visiškai priblokštas Žiulis.