Kas gali sudrumsti gyvybės vandenį?
Tik tu, kuris neši saulę delnuos...
Tas, kuris nuspalvina pasaulį
Mano meilės, beribės kančios...

Kas naktį man užmerkia akis?
Nuovargis praeitos dienos.
Ir užmiegi kaip vaikas
Ten, sapnų pataluos...

Kankinančios žvaigždės vėl krito, vis krito,
Melodija jausmų kol kas nenuramino...
Mano meile, kur esi?
Aš plyštu, aš vis verkiu...

Bet kodėl ašaros nesūrios?
Kodėl jos įgavo spalvų?
Mano akys nebylios
Vis žvelgia į tą pusę,
Į kurią išėjai tik tu...

Nors žinau – tu ne vienas,
Su tavim – mano siela.
Su tavim – mano pasaka ir širdies atplaiša.
Mano svajos ir kančios su tavim, visai šalia...