Vikcija sustojo šalia seno nebeveikiančio šaldytuvo. Delnais patrynė sustirusius pečius ir įsmeigė savo dygias akutes į Hiacintą.
– Dabar klausyk, – prabilo toji, nutaisiusi užkietėjusios detektyvės mimiką. – Atsistok čia.
           Ji padėjo tirpstančią žvakę ant senais „Alio, Halftoune“ numeriais nuklotų rūsio grindų, šalia lentynos pasienyje, kur eilėmis vienos ant kitų buvo sudėtos rogės.
– Atsitūpk.
           Vikcija padarė, ko buvo paprašyta. Hiacinta pamažėle užsiropštė ant siaurų jos pečių, susvyravo, bet akimirksniu išsitiesė ir įsikibo į lentynos atbrailą. Iš rankų iškritęs atsuktuvas tėškėsi ant žemės.
– Velnias!
           Ji staigiai užsirioglino ant aukščiausios lentynos. Iščiaudėjusi į nosį patekusias dulkes, prie savęs prisispaudė vienas rogutes ir nieko nelaukdama nusliuogė atgal ant Vikcijos pečių. Tylą tamsiuose namuose sudrumstė duslus Beatričės Klišuman knarkimas.
– Užsimanei pačiaužyti? – pasidomėjo Vikcija. – Ar nebūtų buvę paprasčiau tai padaryti ryte, po pusryčių?!
           Hiacinta nušoko nuo Vikcijos pečių ir, tyliai nusijuokusi, paėjėjo į šalį. O Vikcija, atpažinusi, kad rogutės buvo visai ne Hiacintos, pagūžtavo nutryptais pečiais.
– Kam tau Fundos rogutės? Juk savo turi.
– Ateik čia su žvake, – pamojo Hiacinta, lenkdamasi atsuktuvo.
           Vikcija apsižvalgė, rūpestingai pakėlė žvakigalį ir, šildydamasi virš jos liepsnos sušalusius pirštus, priėjo prie Hiacintos. Toji jau buvo pradėjusi darbuotis. Kojomis suspaudusi naktinių skvernus ir laižydama suskeldėjusias lūpas, Hiacinta įnirtingai bandė atsukti Fundos rogučių varžtus. Jums gali kilti visai natūralus klausimas: „O kam ji tai daro?“. Matote, viskas iš tikrųjų labai paprasta: Funda Karla – bene nekenčiamiausias Hiacintai žmogus visuose vaikų namuose. Ką čia namuose – visame Halftoune, o gal net ir visame pasaulyje. Niekas kitas taip nesuerzindavo Kvintum, kaip besivaipanti Fundos fizionomija už pusryčių stalo arba jos „meilus“ „Tai ir vėl įkliuvai, Ryže?“, palydimas vištiško kikenimo, kai Hiacinta būna prigauta Beatričės už kokį nors nusižengimą. Dar jai nuolat užkliūdavo kaštoninė Hiacintos plaukų spalva, todėl jau nuo seno „Gerumo kampelyje“ ji – Ryžė. Sekančios dienos ryte visi vaikų namų globotiniai turėjo būti išvesti su rogutėmis ant Kuprotosios kalvos pasidžiaugti žiemos malonumais (iš tikrųjų Klišuman vaikų džiaugsmai visiškai nerūpėjo, jai net būdavo maloniau juos pavirkdyti, bet ji visgi turėjo kažkokiu būdu pasirodyti esanti „atsidavusi vaikams ir tik vaikams“, kad Halftoune nekiltų nė menkiausias įtarimas jos „meile globotiniams“). Šis Hiacintos planas, kad Funda bečiuoždama bent išsigąstų, kai nesuveržtos rogutės pasileis į vieną pusę, o ji – ant užpakalio į kitą, turėjo būti bent jau maža dalelytė keršto saldumo už visas Fundos skriaudas. Mažytis trupinėlis! Bet visgi nebuvo, nes Hiacinta paprasčiausiai nespėjo to plano įvykdyti...
Vikcija tylėjo. Ir visai ne be reikalo – tirtėdama nuo šalčio, ji žvalgėsi aplinkui. Viskas atrodė taip keista, nepažįstama. Bet kartu viskas taip įdomu, taip žadina seklio instinktus. Besisukiojanti Vikcijos galva sekundėlei sustojo. Jos žvilgsnis nukrypo į tolimesnyjį rūsio kampą dešinėje. Tenai, apkarstyta paklodes iš pirmo žvilgsnio primenančiais voratinkliais, stovėjo dulkėta senovinė spinta. Masyvus medžio gabalas su banguotais papuošimais virš jos durų ir iš abiejų jos šonų...
– Klausyk, Hiacinta, tu kada nors anksčiau čia esi mačiusi šitą spintą? – artėdama link keisto radinio pašnabždomis užklausė Vikcija.
– Tu galvoji, kad čia atsidūrusi aš tik ir dairausi visokiausių spintų?! Nežinau. Nepamenu. Verčiau neužsiimk nereikalingais darbais, o padėk man. Nešk čia ugnį. Nieko nematau...
– Bet tu tik pažvelk! – delnu braukdama dulkes nuo spintos durų, Vikcija prikišo žvakę dar truputėlį arčiau. – Čia lyg ir kažkas parašyta.
Hiacinta nustojo barškėjusi atsuktuvu. Viršuje koridoriumi nušlepsėjo kažkieno žingsniai, ir tyliai sucypė atidaromos tualeto durys. Hiacinta atsiduso:
– Praėjo...
Kartą giliai įkvėpė. Po to iškvėpė. O iš jos burnos pasipylę šilto oro kamuoliukai atsimušė į lubas ir iš lėto sklaidėsi. Ji tykiai priartėjo prie Vikcijos.
– Žiūrėk! – cyptelėjo toji, delnu pridengdama iš nuostabos išsižiojusią burną.
Ant spintos durų, blausiai apšviestų žvakės liepsnos geltonio, tarsi voratinklis vingiavo plonytės rašalo gijos. Išsitempdamos ir vėl atsipalaiduodamos jos liejosi krūvon, kirtosi ir pynėsi tarpusavyje, kol galiausiai iš jų grakščiai išsiraitė didelės mėlynos raidės, pamažėle susispaudamos į vos perskaitomus žodžius:


Atverkit vartus, kurie amžius tylėjo,
Kad pasakos vėl gali virsti tikrove.
Paslaptis įminta bus – jau laikas atėjo!
Du pasaulius suvienys tyriausia svajonė...


Po to vikriai visos raidės viena po kitos stryktelėjo į viršų, išsipūtė į šonus ir, vėl išsitempdamos į plonytes linijas, pasileido į visus keturis durų kampus.
– Tu matei? – nustėrusi suvapėjo Vikcija.
– Vartus? Pasakos virs tikrove? Kažkokia paslaptis? – nemirksėdama drebančiu balsu išlemeno Hiacinta ir nesuprantamai papurtė galvą. – Nieko nesuprantu.
– Kaip keista, – patrynė smakrą Vikcija. – Kažin kas toje spintoje yra?
Hiacinta dirstelėjo į Vikciją. Sukaupusi visą drąsą, palietė riestą spintos durų rankeną ir... lyg nudegusi pirštus atšoko gerą pusmetrį atgal. Besjausmiu veidu Vikcija stovėjo visai šalia spintos. Durys kartą sujudėjo, tarsi kas nors iš vidaus būtų įsibėgėjęs ir į jas spyręs. Hiacinta vėl tiesė ranką link spintos, jusdama, kad ant šiurpstančios odos pasišiaušė plaukeliai. Spinta kartelį suprunkštė, it nepatenkinta pasimuistė ir, iš lėto pakilusi į viršų, liko kabėti ore. Staiga pro visus jos tarpelius prasiveržė akinama šviesa, siauručiais ruoželiais subadydama rūsį gaubusią prietemą. Durys pradėjo iš lėto atsiverti, o šviesos spinduliai vis didėjo ir ryškėjo, kol galiausiai virto didžiuliu stulpu ir užtvindė visą rūsio patalpą. Viskas nuo grindų iki pat didžiulių voratinklių, besiraizgiusių palubių kampuose, skendėjo blyškioje šviesoje: ir lentynos su rogutėmis, ir tas apdulkėjęs nebeveikiantis šaldytuvas, ir seni „Alio, Halfotune“ numeriai, sukrauti aukštomis kolonomis kampe prie langelio ar paskleisti po visas rūsio grindis. O pravira spinta sklandė ore, tai pakildama į viršų, tai nusileisdama žemyn...
Vos po akimirkos, šviesai po truputį traukiantis ir siauručiais ruoželiais grįžtant atgal į spintą, viskas pamažu stojo į savo vietas. Tik prie spintos sustingusios jau nebestovėjo Hiacinta ir Vikcija. Iš lėto užverdama duris ir paslėpdama savyje šviesą, spinta truputį pasimuistė ore ir sugirgždėjusi iš lėto nusileido ant žemės. Viršuje Betričė Klišuman garsiai suknarkdama apsivertė ant kito šono, o šalia spintos dugno nebyliai nukrito užgesęs žvakigalis...