Ist Berlynas – Rytų Pakrantės gubernijos sostinė – visai nedidelis, ramus provincijos miestelis, palyginus su Melvilio pusiasalio knibždėlynu ar šiaurės megapoliu Sen Polu. Gyveno čia ne 50, o tik nepilni 4 milijonai žmonių. Artiomas atskrido į Kontinento rytus trečią valandą nakties Melvilio laiku. Ist Berlyne, kitoje laiko juostoje, tuo metu buvo jau seniai prašvitę. Nutūpęs Ordino talkininko, slapyvardžiu Žiulis, kieme, Artiomas paprašė pusryčių, o kol Žiulio žmona juos gamino, kol dengė stalą, išstudijavo smulkų miesto planą. Reikėjo išsiaiškinti, kuriame Ist Berlyno gale yra Peršingo rajonas ir kurioje Peršingo dalyje įsikūręs “Linksmasis motelis”. Pavalgęs, paskvietė su savimi Žiulį, sėdo į jo automobilį ir išvažiavo.

Gatvės springo mašinomis. Rytmetiniai kamščiai. Susigrūdę siauruose gatvių tarpekliuose automobiliai vėžlino lėčiau už šaligatviais juos lenkiančius pėsčiuosius. Prie vimanų pratusiam Artiomui toks judėjimo būdas visuomet keldavo nuostabą, o dabar – dar ir pasiutimą. Patys alveroniečiai, aišku, irgi nedžiūgavo, įstrigę mieste pakeliui į darbą ar iš darbo, tačiau šiandien buvo ypatinga diena. Šiandien vairuotojams ir keleiviams kamščiai rūpėjo mažiausiai. Šįryt visi klausėsi savo automobilių radioimtuvų, o tie, kurie turėjo TV aparatus, spoksojo daugiau į ekranus, negu į kelią. Visi imtuvai nustatyti Fort Nikolajevo arba Melvilio kanalams priimti, vairuotojai ir keleiviai gaudė kiekvieną pranešėjų žodį, rijo akimis kiekvieną ekrane šmėstelėjusį vaizdą. Visi suglumę, priblokšti, tarsi negalėjo patikėti tuo, ką mato ir girdi. Ir, žinoma, išsigandę.

Invazija!

Karas!

Kosminės baidyklės niokoja Aukštutinio Staro guberniją!

Žiulis irgi nenustygo savo kailyje, apimtas visuotinio nerimo, kuris pamažu virto į paniką, ypač artimesnėse Fort Nikolajevui gubernijose.

- Klausyk, Artiomai, tu ką tik iš sostinės. Kas ten dedasi?

- Lygiai tas pats, kas ir čia. – atsakė tasai. – Bombos, teroro aktai, katastrofos, dabar dar šitas karas stepėje – visa tai negali nedirginti žmonių nervų. Niekas nesupranta, kas dedasi, o tai tik didina baimę.
Judėjimas gatvėje galutinai sustojo. Sankryžoje susidūrė du sunkvežimiai, į juos rėžėsi autobusas, o į šią trijulę subumbsėjo gal tuzinas lengvųjų. Keturjuostis prospektas užsikimšo visiškai ir, atrodo, ilgam.

- Velniop tokį transportą. – nusispjovė Artiomas. Užvažiavo ant šaligatvio, išjungė variklį, išlipo. – Eime. – paragino Žiulį.

Palikę “Pegasą” likimo valiai, už dviejų kvartalų jiedu nusileido į metro stotį. Įsisprausti į vagoną buvo nelengva, jis net braškėjo nuo keleivių gausybės, o viduje susispaudusiems žmogeliams vos žarnos pro gerkles nelindo nuo kratymo ir naujų keleivių atakų kiekviename sustojime. Tačiau traukiniai kursuoja tiksliai pagal tvarkaraštį, tad, tegu ir gerokai aplamdyti, Budrieji pasiekė Peršingo stotį vos per dešimt minučių.

Atokus priemiestis, apytuštės gatvės. Dirbantys gyventojai jau dirba arba važiuoja į darbovietes, nedirbantys dar miega. Budrieji mostelėjo pro šalį lėtai važiavusiam taksi automobiliui.

- Į “Linksmąjį”. – pratarė Artiomas, įsitaisęs šalia vairuotojo.

Automobilio radijas transliavo kažkurios Melvilio radiostoties žinių laidą.

- Šūdo krūva. – lakoniškai apibūdino Vakaruose susiklosčiusią situaciją taksistas.

- Nieko linksmo. – pritarė Artiomas.

- Anksčiau ar vėliau turėjo taip atsitikti. – plepėjo vairuotojas, lėtai varydamas mašiną centrine gatve su atsidarančiomis parduotuvėmis ir mieguistais praeiviais. – Visai čia pat – Užribis. Dekabų ir kitų šlykštynių veisykla. Anksčiau ar vėliau, jie turėjo ir iki Alverono prisikasti.

- Logiška. – sutiko Artiomas.

Taksistas staiga susinervinęs trenkė delnu per vairą.

- Ką mūsų mėnuliuose veikia Ajanto eskadra – va ko aš nesuprantu! Juk pagal sutartį privalo mus saugoti, o dabar, kai Alverone prasidėjo skerdynės, tie šunsnukiai tyli, lyg būtų išmirę. Gal tikrai ten juos visus išdaužė? Gal Užribio bestijos pirmiausiai užpuolė mėnulius? Kaip manot, vyručiai?

Artiomas su Žiuliu nustebę susižvalgė. Taksisto žodžiai priminė abiems tai, apie ką jie iki šiol nepagalvojo – ką, po velnių dabar veikia Pauerso eskadra?! Alveroniečiai kraustosi iš proto, panikuoja, jau spėjo savo fantazijoje visus Užribio monstrus Girioje apgyvendinti, o admirolas Pauersas tyli, nepaaiškina žmonėms, kas vyksta iš tikrųjų. Tikrai labai keista.

“Linksmasis” motelis nieko nesiskyrė nuo tūkstančių kitų tos pačios paskirties įstaigų, aplipusių visus Pakrantės kelius. Degalinė, parduotuvė ir keliolika į konteinerius panašių nameliukų. Budrieji atsiskaitė su vairuotoju ir patraukė prie konteinerio Nr.5. Pasibeldė.

- Kas ten?! – sugriaudėjo iš vidaus.

- Mes dėl skelbimo, išspausdinto “Kontinento vakaro žiniose”.

- Šit kaip? Gerai. Atidžiai manęs klausyk, broleli. – atsiliepė iš namelio. – Turiu du spinduliosvaidžius – galingus Heilio gamybos “Žaibus”, kurie perpjauna alveronietišką šarvuotį pusiau. Esu nutaikęs juos į duris. Atidarę jas, pasilikit, kur stovite. Noriu iš pradžių pasigrožėti jūsų fizionomijomis ir iš kišenių ištrauktomis, į priekį ištiestomis delnais į viršų rankomis.

Artiomas padarė, kas buvo liepta. Lėtai pasuko rankeną, stumtelėjo koja duris ir sustojo tarpduryje taip, kad kambaryje esantis griausmingo balso savininkas galėtų pamatyti, jog juodvieju su Žiuliu rankos tuščios.

Ordino paskubomis sulipdyta Meisono dosjė buvo labai skurdi – vos kelios pastraipos. Kilęs iš Plejadžių spiečiaus Alciono sistemos. Amžius – 42 metai. Baigęs Plejadžių monarcho karinių kosminių pajėgų akademiją, pirmaklasis pilotas, tarnavo šturmo – desanto daliniuose, gavo keliolika pasižymėjimo ženklų. Tiek informacijos galima buvo rasti bet kuriame Plejadžių žinyne “Kas yra kas”. Jokių smulkmenų išskyrus tai, kad Meisonas buvo baltasis. Anglosaksas. Tuo tarpu kambaryje stovėjo ir du “Žaibus” į duris nutaikęs laikė milžinas negras, tikras Heraklis, nors skulptorių studijoje vietoj modelio statyk.

- Užeikit. – įsakė milžinas. – Parodykit žetonus ir kad man...

- …jokių staigių judesių ir kitokių pokštų. – pasufleravo Artiomas, prasisegdamas marškinių apykaklę ir sužvejojęs ant krūtinės raudono metalo medalioną su informacinio kristalo akute. Padavė žetoną negrui. Tas įstatė medalioną į komunikatoriaus lizdą, kurį laiką skaitė ekranu slenkantį tekstą ir raukėsi.

- Nieko nesuprantu, turbūt viskas užšifruota. – burbtelėjo. – Bet, atrodo, tikras. Simboliai tie patys, kaip Olsono žetone – rodė kažkada, kaip atrodo Budriojo asmens dokumentas... – kiek atlyžo.

- Labai jau tu įtarus. – vyptelėjo Artiomas, nors ir pats lygiai taip pat elgtųsi. Be to, ir įsitempęs jis dabar buvo ne mažiau už namuko šeimininką, Artiomas juk irgi vis dar nežino, kas per žmogus pasitiko jį motelyje.

Vietoj atsakymo galiūnas pakišo jam į panosę milžinišką kumštį ir pamažu jį atgniaužė. Ant delno raudonavo dar vienas žetonas.

- Iš kur? – nustebo Artiomas.

- Padirbtas. Plastikinė akutė.

- Matau.

Negras atidarė vonios duris. Ankštame kambarėlyje, tarp vonios ir skalbimo mašinos, ant grindų raičiojosi surištas tipas pleistru užlipinta burna ir siaubingai užplaukusia, krauju pasruvusia akimi.

- Oho! – kilsterėjo antakius Artiomas.

- Šitas irgi atėjo pagal skelbimą.

- Įdomu... – numykė Artiomas.

Veikti jis pradėjo, kai ryšininkas atsiuntė daugybę skelbimų, išspausdintų pagrindiniuose planetos laikraščiuose ir pastebėtų Ordino talkininkų. ”Parduodami 4 marsietiškos kilmės labai brangūs akmenukai. Jeigu esate pakankamai budrus ir atidžiai sekate skelbimus, jums atsirado puiki galimybė juos įsigyti. Kreiptis į poną Meisoną, “Deviso ir Vaigelio” firmos atstovą telefonu...”

Paprastam skaitytojui tai buvo visai įprastas skelbimas. Prekeiviams, užsiimantiems brangiakmenių bizniu, jis galėjo pasirodyti keistokas – kas per nauja, negirdėta firma? Užtat Budriesiems iškart viskas paaiškėjo – pernelyg daug užuominų, kad palaikytum šį tekstą sutapimu.

Nelegalai ieško kontakto su Budriaisiais.

Artiomas mostelėjo ranka link vonios.

- Jeigu jis paminėjo skelbimą ir žino adresą motelio, kuriame susitarėme susitikti, vadinasi girdėjo mūsų pokalbį palydoviniu telefonu.

- Teisingai. – patvirtino galiūnas.

- Kas gali klausytis palydoviniu ryšiu vykstančių pokalbių?

- Visą kosminių komunikacijų sistemą alveroniečiams sukūrė Pauerso kariškiai. Jie tuos palydovus ir ekspluatuoja.

- Nori pasakyti, kad tarp Ajanto kariškių yra nelegalų draugų?

Galiūnas mostelėjo letena į viršų.

- Ten, mėnuliuose, yra labai daug nelegalų draugų, broleli.

- Meisonas tai žinojo?

- Taip.

- Todėl atsiuntė tave į motelį, kad atrinktum, kuris Budrusis yra tikras, o kuris – apsišaukėlis?

- Visiškai teisingai. – patvirtino negras ir ištiesė ranką. – Dju. O tave kaip šaukti?

- Gali vadinti Jonu, Džonu, Žaku, Ivanu, Hansu, Achmedu – kaip tau patogiau. – Artiomas grįžo į vonią, nukreipė teleportatorių į besiraivantį ant grindų apsišaukėlį ir išsiuntė jį saviškiams į Melvilį.

- O, kad tave! Net pelenų neliko! – susižavėjo alveronietis Diubua, matyt, palaikęs teleportatorių ginklu.

- Noriu pasikalbėti su Meisonu. – tarė Artiomas.

- Važiuojam. – sukruto Diubua.

Trijulė sulipo į Dju automobilį ir nurūko greitkeliu link užmiesčio. Per radiją, kuris, savaime suprantama, buvo įjungtas ir atidžiai klausomas, pranešė, kad gynyba Aukštutinio Staro stepėse pralaužta, šįkart jau trijose vietose. Padarai sugriovė dvi KOP bazes, mūšiai žingsnis po žingsnio nenumaldomai artėja link Fort Nikolajevo. Pilnu tempu vyksta gyventojų evakuacija. Priešinga kryptimi – į miestą – vežami pastiprinimai: savanoriai, maistas, ginklai, amunicija, medikamentai. Pasakojimas apie neįveikiama tvirtove paverstą didmiestį skambėjo labai optimistiškai, tačiau pats faktas, jog keli šimtai padarų, kurių kovinė galia prilygo keliems šimtams modernių naikintuvų, sugebėjo pralaužti visas gynybos linijas, sumušti armiją ir priartėti prie pat gubernijos sostinės, nekėlė giedrų minčių. Nuo Girios iki Fort Nikolajevo – vos 200 kilometrų ir kelios dešimtys pasipriešinimo židinių. Nuo Fort Nikolajevo iki Ketčerio kalnų, už kurių plytėjo Melvilio supermiestas – tiek pat kilometrų ir beveik jokios gynybos. Jeigu padarai, kuriuos Dju vadino Skrajūnais, prasilauš pro Fort Nikolajevą arba jį aplenks ir plūsterės tiesiai į pietus, mūšiai tankiausiai apgyventame planetos pusiasalyje turėjo užvirti artimiausiomis dienomis.

- Reikia skubiai nešdintis iš Alverono. – niūriai burbtelėjo Dju. – Per porą mėnesių Skrajūnai pavers šią planetą negyvenama.

- Manai, armija jų taip ir nesustabdys? – gale sėdintis Žiulis nebuvo toks pesimistas.

Dju tik ranka numojo.

- Niekas jų nesustabdys. Tu net neįsivaizduoji, kas tai per sutvėrimai.

- Šiaip ar taip, jie mirtingi. – pastebėjo Artiomas.

- O tu jį užmušk, jeigu toks gudrus.

- Juk užmuša.

- Užmušt užmuša, tačiau paskaičiuok, kiek tam užmušimui žmonių paaukojama. – nepasidavė bėglys iš “Olos”.

- Kas juos sukūrė, Dju? Nelegalai ar dekabai?

- Dekabai? Juokauji? Dar negirdėjau, kad dekabai būtų sukūrę ką nors, ko neturėtų žmonės. Jie jau seniai nieko nebesukuria. Plėšikų ir marodierių rasė. Galaktikos hienos.

- Kiek padarų buvo “Oloje”? – kamantinėjo Artiomas.

- Vaigelio archyvo duomenimis – apie 1000 suaugusių, tiek pat jauniklių ir dar 2000 gemalų. Nežinau, kiek jų žuvo mūšio su dekabais metu, kiek gavo galą susišaudyme su “Panteros” desantininkais, bet vis tiek jų liko šimtai. Velniška jėga.

- Ar jaunikliai irgi sugeba kautis?

- Perkūnas žino, ką vadinti jaunikliu, o ką – suaugusiu. Jie pasiutiškai greitai bręsta. Ką tik gimęs jauniklis suauga per dvi ar tris savaites, ne daugiau.

- Na jau. – nepatikėjo Žiulis. – Kur tai matyta, kad ką tik iš kiaušinio išsiritęs pyplys per tris savaites išaugtų į šitokį griozdą?

- Pagreitintas augimas. – Žiuliui atsakė ne Dju, bet Artiomas. – Esu girdėjęs, kad XXI amžiaus genetikai buvo sukūrę pagreitinto augimo technologiją. Ruošėsi pritaikyti žemės ūkyje, tiksliau – žemdirbystėje. 10-20 derlių per vieną vasarą – kaip tik tai, ko, jų manymu, reikėjo tuometinei nuo gyventojų pertekliaus dūstančiai planetai.

- Ir ką – pritaikė? – pasmalsavo Dju.

- Kai kur ūkiuose po kupolais, kosmose, ši technologija iki šiol tebenaudojama.

- O gyvūnams ją galima pritaikyti?

- Po spaudos konferencijos, kur tasai genetikas pasigyrė, jog ruošiasi imtis eksperimentų su karvėmis ir kiaulėmis, jisai prapuolė. Paskui tas pats likimas ištiko keletą jo pasekėjų, tyrusių ta pačia linkme. Daugiau savižudžių neatsirado.

Dju nusišiepė.

- Taviškių darbas?

- Maniškių. – linkterėjo Artiomas. – Ką tu dar žinai apie padarus, Dju?

- Pakalbėk apie tai su Meisonu, jis peržiūrėjo Vaigelio archyvus. Aš pats galiu pasakyti tik tiek, jog šie monstrai sukurti specialiai karui. Jie pasiutiškai gajūs, gali ištisus mėnesius nieko neėsti ir negerti, dvi-tris paras nekvėpuoti, gali skristi, plaukti vandeniu ir po vandeniu, labai greitai judėti žemės paviršiumi. Moka naudotis sudėtingiausiais šiuolaikiniais ginklais. Kur dar rasi tokių kareivių ? Savo akimis mačiau, ką išdarinėja Girioje. Tie šunsnukiai serijiniu būdu štampavo idealias žudymo ir griovimo mašinas, kurių kiekviena atstoja ištisą legionierių dalinį. Prieš tuos šlykštynes nėra jokių priemonių.

- Skrajūnas – gyvas organizmas, o nepažeidžiamų organizmų nebūna. Turime rasti priemonę prieš juos, pavyzdžiui, kokį virusą, kuris juos masiškai išguldys.

- Kol gudročiai savo universitetuose ištyrinės, ką Vaigelis sukūrė, kol suras prieš šiuos kūrinius priemonę, Alveronas taps griuvėsių planeta.

- Kaip tik todėl Budriesiems ir reikalingi Vaigelio archyvai.

- Suprantu. – linkterėjo Dju.

- Mainais Ordinas padės jūsų šutvei ištrūkti iš Alverono ten, kur jums pasirodys saugu.

- Ir nepersekios mūsų kaip nelegalų.

- Nepersekios, nusiramink. Mes ne policija ir ne Mokslo Kontrolė. Šitie susemtų jus kaip bendrininkus, o mums rūpi tik organizatoriai ir vadovai. Padėsim jums pasiekti Heilio imperiją. Toliau kapstykitės patys.

- Nieko daugiau mums ir nereikia.

Automobilis burzgė greitkeliu vis tolyn nuo miesto. Kairėje šniokštė vandenynas, šmėkščiojo pajūrio vilų miesteliai, pavienės vilos, nedideli kurortai. Dešinėje driekėsi dirbami laukai. Artiomas patogiau įsitaisė sėdynėje ir iš naujo permalė galvoje tai, ką žinojo anksčiau ir ką sužinojo šiandien, Ist Berlyne.
Svarbiausia naujiena – Ajanto eskadra bendradarbiauja su nelegalais. Pirmas to įrodymas – telefoninių pokalbių pasiklausymas, antras – dekabų erdvėlaivio nusileidimas Girioje. Tokio objekto nepastebėti neįmanoma. Aplink planetą sukasi kelios dešimtys sekyklų, jose dirba šimtai kariškių. Kas jiems nutiko, kai pro šalį skriejo dekabų erdvėlaivis? Apako? Užmigo? Užsižiopsojo? Kortomis lošė? Absurdas. Net teoriškai neįmanoma, kad tuo pačiu momentu užsižiopsotų keli šimtai žmonių. Be to, pažeidėją užfiksuoti turėjo kiberiai. Šitie nemiega ir nelošia kortomis, tad išvada peršasi savaime – sekyklų personalui kažkas užčiaupė burnas, o kiberių atmintį ištrynė. Paprastas karininkas šito padaryti negali. Nelegalų draugų reikia ieškoti tarp aukščiausių eskadros vadų.

Biznis. – pagalvojo Artiomas. – Paprasčiausias biznis. Nelegalų fabrikėlis Girioje masiškai gamina dirbtinius kareivius. Pirkėjas – nuolat kariaujanti, patrankų mėsos stokojanti dekabų imperija. Verslą dengia ir pelną su nelegalais dalijasi Pauerso karininkai.

Labai tikėtina versija.

Sunku, aišku, patikėti, jog šiais laikais kažkas sumanė tokio masto aferą, tačiau, kai pagalvoji, pasaulio istorijoje buvo dar didesnio masto, dar pavojingesnių ir kruvinesnių avantiūrų.

- Pagarsink radiją. – paprašė Žiulis nuo galinės sėdynės.

Artiomas pagarsino. Ist Berlyno radiostotis pranešė, kad mūšiai su padarais jau vyksta Fort Nikolajeve.

- Šakės. – pakomentavo Dju. – Aukštutiniam Starui jau galas. Jeigu tie šunsnukiai, kurie dabar, po maišto, valdo “Olą” panaudos kare dar ir gemalus, tai po mėnesio, kai jie subręs, nebeliks nė vieno miesto, nė vienos gyvenamos vietovės, kur neliepsnotų mūšiai.

Džinas butelyje – taip kartais būdavo vadinami Budriųjų Ordino slaptieji archyvai. Viskas priklauso nuo to, kokiam žmogui tasai džinas tarnauja. Končita ir Devisas, butelio vagys, galbūt nesiruošė daryti nieko blogo, tačiau butelį iš jų atėmė kiti žmonės ir štai rezultatas…