Tą vakarą atplasnojo du karveliai. Pašto neatnešė, bet vėjelį ant Tomo apkerpėjusios palangės sukėlė kaip reikiant...
Tomas ištiesė ranką. Plaštaka buvo sugniaužta į kumštį. Tačiau visai ne taip, kad galėtumėm nesuklydę pagalvoti ką nors „negero“. Pro suskeldėjusios odos pirštus baltavo duonos trupiniai.
Jaunas vyras atlenkė vieną pirštą. Tamsesnis karvelis akimirksniu sudvejojo. Tada lengvai, tarsi tas voras aptrupėjusiame kampe, atsileido antrasis pirštas. Karveliai puolė lesti. Abu. Tomas ištiesė delną taip, kad šviesi jo plaštaka įsitempė lyg styga. Trupiniai pabiro ant palangės.
Dalis jų nučiuožė kažkur žemyn lyg Alpių snieglentininkai ir išnyko tamsoje. Tomas vis šypsojosi. Ir.. tyliai tyliai pagyrė savo karvelius.
Paukščiai lesė. Pakankamai godžiai. Po ilgos kelionės. Tačiau peštis nė nemegino. Šeimininkas to išmokė ir juos. Nors, pripažindavo tai ir pats Tomas, diskusija tarp sparnuotųjų jo draugų vargiai yra įmanoma...
Mėlynos akys prisimerkė. Kaip kad prisimerkia rudos medžiotojo akys. Tik žvilgsnis, mestas į krutančius sparnuotus padarus, turėjo kiek kitokių „išskaičiavimų bei argumentų“.
Metas jau buvo vėlus. Ir nakties gaiva koją į kambarį kėlė tartum begėdė garbanė iš žalių vaikystės pievų. Vis dėlto Tomas sugebėjo išlikti budrus. Jis puikiai tebežinojo kam šįvakar pasikvietė paukščius.
Laiškai buvo paruošti.
Ir tamsiai mėlynas rašalas, tvirtai uždžiuvęs ant pageltusių lapų, jau spėjo įgauti kiek kitokį atspalvį. Jaunas vyras tai žinojo pakankamai gerai. Nes rašydavo kone kasdien. Ypač dabar, dienoms taip nenumaldomai artėjant į glėbį šiai...
Tomas pasilenkė prie karvelių. Šie burkavo. Trupinių nebuvo likę nė kvapo. Todėl atėjo metas juos pabučiuoti. Dvi dailios, net kiek moteriškai dailios, lūpos taip ir padarė. Paukščiai, per šias minutes jau spėję dar kartą priprasti prie savo šeimininko, tik nuolankiai nulenkė galvas. Tarsi žinodami – kokį prašymą Tomas jiems parengė.
Po kelių minučių du vieno lapo laiškai jau baltavo ant karvelių kojų. Baltavo... Nors jau senokai buvo pageltę! Visai kaip gyvenimas – pagalvojo kažkas... Tik kažin ar tai buvo Tomas. Jaunas vyras jau gulėjo savo lovoje. Jo rankos dengė veidą.
Tik du karveliai kažkodėl vis nekilo skristi nuo senos palangės. Tarsi žinodami, kad savo šeimininką mato paskutinį kartą.