Ateiki pas mane, kai kambariai nemiega,
Tik požemiu gličiu gyvatės traškiai slenka,
Atnešk man frazę – baltą tarsi sniegas
Taip nuolankiai, kaip neštų juodas vergas.

Iš praeities netolimos, iš vakar
Ateik užstodamas smalsius langų kaimynus
Ir tark garsus tos šnabždančios gyvatės –
Juk virpuliais juos būsi prisiminęs...

Ateik, kad nieks tą naktį nemiegotų
Ir mes nuogi išeitume į sodus,
Kad būtų frazėj visko primeluota
Ir tik laukimais klyktų šėlsmo godos.