Sugrįžk, berniuk, iš birželio nakties!
Juk esam abu nusidėję!
Iš savų praeičių dėl naujos patirties –
Tą naktį per klaidą suėję:
                  Į uždarą erdvę, kur keturios sienos
                  Ir langas į tamsą beribę.
                  Gal mudviejų vienišos sielos
                  Sukūrė nakties šią idilę?

Tu nedrįsti apkabinti manęs
Dėl dūžtančio mūsų trapumo.
Aš bijau prisiliest prie tavęs
Dėl ne man priklausančio kūno...
Svaigulys kambary, apkartęs alus,
Artumas į tolį nubėgęs...
Tik atvėrę duris, kur žvaigždėtas dangus,
Viens kito šilumą gėrėm.

                 Kai virpantys pirštai per kūną nuslysta –
                 Mintis tik viena: O, Dieve, tai vyksta!
                „Padaryti tai lengva, nedaryt TO sunku!
                 O mes juk neisim lengviausiu keliu?“
                 Ir kalbam apie nieką, ir tylim apie viską,
                 Pasakyta, nutylėta subyra į rūką tirštą.
                 Gal svaigulys nuo alaus po naktiniu dangum?
                 Be kaltės kalti neužgimusių jausmų lietum...

Cigarečių liepsna užgęsta tarp pirštų –
O auštant rytui visos naktys juk miršta...
Pasiilgau tik tos, išsaugotos mūs abiejų!
Gal susitikim vėl po žvaigždėtu skliautu?