“Tigrų” patrulio vadas Kimas patogiai įsitaisė vimano krėsle ir saldžiai žiovaudamas įjungė radiją.

- Baze, čia “Tigras vienas”. Patruliavimui pasiruošęs.

- Matau per langą, kad pasiruošęs. Kvadratas AC 684. Pakeisi “Ryklius”. Sėkmės.

Trys skraidyklės atsiplėšė nuo betoninės pakilimo aikštelės, pakilo į kilometro aukštį ir nusklendė į šiaurę, išsirikiavę trikampiu. Prasidėjo įprastas patruliavimas.

Rytuose tekėjo didelis raudonas Heilio diskas. Oras skaidrus lyg krištolas, viršuje – ryški dangaus žydrynė, apačioje – tokia pat ryški stepės žaluma... Tokiais gaiviais rytmečiais Kimas pajusdavo kažkokį pakylėjimą, energijos antplūdį, krūtinė prisipildydavo sunkiai ten besutelpančiu ir žodžiais beveik nepaaiškinamu džiaugsmu. Aš gyvas, aš galiu grožėtis nuostabia šio pasaulio gamta, aš esu viso šito grožio dalis – ko, po perkūnais, daugiau galima norėti iš gyvenimo?!

- Baze, čia “Tigras vienas”. – nenoromis sutrikdė šią palaimingą būseną. – Kokia padėtis kaimyniniuose kvadratuose?

- Visur ramu. Troliai jau trečią parą nesirodo pamiškėje.

- Dėkui.

- Kimai, čia Stju. – prabilo antrasis “Tigras”. – Noriu šio to tavęs paklausti.

- Rėžk.

- Ką, po velniais, Girioje veikia Septynių Žvaigždžių Sąjungos legionieriai? Niekas negali dorai paaiškinti, kas vyksta AC 669 kvadrate. Sklinda gandai, jog ten išsilaipino Užribio padarai, o vakar bare vienas vyrukas įrodinėjo, kad valdžia dalį Girios ar tai pardavė, ar tai išnuomojo kosmitams, kurie apsiėmė išvalyti pamiškę nuo laukinių ir pradėjo valymą nuo AC 669 kvadrato.

- O aš girdėjau, kad įvyko avarija slaptoje kosmitų karinėje bazėje, todėl jie mūsiškių ir neįsileidžia į tą kvadratą, kad nepamatytume, ko nereikia. – pasidalino savo žiniomis trečiasis “Tigras” Janas. – Ką tu manai, Kimai? Tu gi vadas, turbūt turi patikimesnės informacijos apie įvykius už girtų pilotų skleidžiamas paskalas.

- Ten tikrai kažkas negero vyksta, antraip nebūtų tiek kosmitų prilindę. O kas vyksta – velniai žino. Jokių oficialių paaiškinimų nėra. Generolai galbūt žino, bet aš tik leitenantas.

- Ei, dryžuotieji! – garsiakalbyje pasigirdo linksmas “Ryklių” vado balsas. – Mes šiaušiam namo. Girios pakraštys lyg išmiręs, galit nutūpti, pasirinkę vaizdingesnę vietą, ir suruošti pikniką. Jeigu reikia mergų – duokit žinią. Vakar su Rendžiu “Kojoto letenoje” pakabinom to-o-o-o-kias blondines!.. Perleisim vienai naktelei už viskio dėžę.

- Už tavo pakabintas mergas aš bokalo išsigaravusio alaus nestatyčiau. – atšovė Kimas. – Kur tu tokių randi? Zoologijos parko beždžionių skyriuje?

- Roplių. – sukikeno Janas.

- Jeigu kalbėti rimtai, Kimai, tai man šita tyla pradeda nepatikti. – prisipažino “Ryklys”. – Ar tik nebus tai tyla prieš didelę audrą?

- Nemyženk į kelnes. Žvalgai nepastebėjo jokių pasiruošimo dideliam puolimui pėdsakų.

- Rugsėjo mėnesį jie irgi nieko nepastebėjo, o tie žaliašikniai vieną gražią dieną kaip dėjo – vos spėjom skyles kamšyti. Beveik trisdešimt dvarų dūmais nurūko.

- Dabar pavasaris. Troliams ne karas rūpi. Sėja, sodina, vyrai metė ginklus, ėmėsi plūgų. Kasmet taip būna.

- Gal ir taip. Na, sėkmės, dryžuotieji, mes varom miegoti.

Trys “Tigrai” pasiekė savo kvadratą ir trikampė rikiuotė iširo. Kiekvienas vimanas patraukė stebėti savo sektoriaus.

Praėjo dvi valandos.

- Kimai, turiu šį tą įdomaus. – nutraukė eteryje tvyrojusią tylą Janas.

- Pasakok.

- Link manęs artinasi dešimt objektų. Skrenda iš Girios gilumos. Greitis – beveik 200 kilometrų per valandą. Aukštis – 500 metrų. Kas tai yra – neturiu žalio supratimo.

- Paukščiai? Lėktuvai? Vimanai?

- Nei vieni, nei kiti, nei treti. Atrodo, tai gyvi padarai didumo sulig vimanu.

- Kokia čia dar nesąmonė? Kiek jų?

- Tuoj suskaičiuosiu... Dvylika. Jie nuolat keičiasi vietomis, skrenda netvarkingai, sunku suskaičiuoti... Dieve mano, aš kaip gyvas tokių sutvėrimų neregėjau!

- Nežinau, ką mato Janas iš savo sektoriaus, bet link manęs irgi kažkokios bestijos plasnoja. – prašneko Stju. – Janai, kaip jos atrodo?

- Perduodu vaizdą tavo kiberiui... tuoj padidinsiu... Štai, pasigrožėk.

- Tokios pačios. Šikšnosparnio sparnai, arklio kūnas... Mano spiečių sudaro 20 padarų. Juda iš Girios gilumos. Greitis ir aukštis tas pats. Kimai, ką darysim?

- Stebėkit. Ruoškitės atakai. Susisieksiu su baze... Baze, čia “Tigras vienas”. Turiu ekstra pranešimą. Virs Girios pietų kryptimi skrenda du nežinomų sutvėrimų būriai. Iš viso virš trisdešimties padarų...

- Jau žinom apie juos. – nutraukė raportą bazė. – Virš gretimo kvadrato pastebėtas toks pats spiečius. Kiek jų ten pas jus, sakei?

- Trisdešimt du.

- Atakuok. Negalim leisti jų į stepę. Velniai žino, kas tai yra. Būkit atsargūs. Tuojau sulauksit pastiprinimo. Karinių oro pajėgų bazėse jau paskelbtas aliarmas, kyla naikintuvai.

Prieš įsakydamas atidengti ugnį, Kimas susisiekė su kaimyniniame kvadrate besikaunančiais kolegomis iš “Lapių” komandos.

- Sveikas, Hju, kas ten pas tave darosi?

- O kas gali darytis, kai į stepę lenda tokie gražuoliai? Šaudomės, Kimai. Tie padarai – ne žvėrys. Turiu galvoje – ne paprasti gyvūnai ar paukščiai. Jie protingi, švaistosi spinduliais kaip pasiutę, vos spėjam išsisukinėti nuo salvių. Ar tave jie irgi užgriuvo?

- Du spiečiai.

- Nesiartink prie jų. Praradau vieną vimaną, pernelyg įsidrąsinęs. Jie velniškai gerai kaunasi. Įsivaizduok, kad šaudaisi su priešo naikintuvais – laikykis padoraus atstumo, manevruok ir pilk iš visų pabūklų.

- Ačiū, Hju. Stju, Janai, viską girdėjot?

- Kuo puikiausiai. – atsiliepė Stju. – Pradedu.

- Aš irgi puolu. – prašneko Janas. – Kimai, skrisk pas Stju, pas jį daugiau padarų. Jei reikės pagalbos – pasikviesiu.