Sustojęs... priešaky žali miškai
Sutelkęs visą vėją plaukuose
Nešu giesmes iš jūros druskos ir vandens
Po kojom kilimai rudens

Dar niekad nepabūgęs vienumos
Su Tavimi mieloji mano Žeme
Apsikabint skubu ir iš dainos
Vėl pilasi jausmų upeliai

Tik judesy – apynio spurgas supas
Svajonės tarsi ežero krantai
Siūruoja nendrėmis, lelijom, pievų upėm
Išsibanguoju vakarais ramiais

Ištirpęs sutemoj, vėsioj migloj
Kur pasikėlė nuo daubos žalumo
Brendu per lauką Jono vabalo šviesoj
Taip pilna to jazminų paprastumo

Taip artima ir atvirai gražu
Nors neškis ir sodink didžiausią medį
Užglostyki visas viksvas žiogų ritmu
Ir pasidėk save į drėgną žemę

Nereikia laukt kol sužaliuos plaukai
Ir taip visa širdis pilna žalumo
Tik tolumoj vėl žiebiasi laužai
Suvirpa rankos – jausdamos artumą