Nežinai, kiek laisvės reikia?
Gaila. O aš ją pažįstu
ir lengvai skiriu triukšmingą
gyvą toną,
kartais zirziantį lyg šiurkščios padangos
per dar šiurkštesnę kelio kaktą.

Suskaldyta į gabalus
ar smilkstanti kažkur anapus upės,
visada aprauda suteptą meškiuko kaklą,
krintant paskutinei vyšnios šakai
su pageltusiomis uogų rankomis.

Seną vaikišką pasaką
kartoja vieniša, užakusiuos paparčiuos
slepia grožį ir slepias pati
didelėj tarsi rojus
kiek absurdiškoj vaikiškoj pasakoj.