Esu karalius vargetų, mėsainis vegetarų,
Skaistus paveikslas purvinoj palėpėj,
Esu  taika po mirtimis išpuošto karo,
Dviejų negimusių vaikų tikrasis tėtis.

Kada dainuoja – verkia mano kūnas,
O kai juokauju – karalystės skyla,
Net meilė manyje nesikalba, o tūno,
Kad dantimis iškąstų randą gilų.

Kodėl esu? Ir kas mane sutvėrė?
Paklauskit nebylio – to amžino poeto.
Tik jis įmato menką mano gėrį –
Sukniužusį, sudžiūvusį, skylėtą....