Hiacinta buvo tikrai nepaprastas vaikas. Ir vien dėl to, kad jai niekada nereikėjo draugų, ji rasdavo puikių užsiėmimų su pačia savimi. Užsidarydavo viena savo kambaryje ir planuodavo planuodavo kažką, kol galiausiai didelis „BUM“, ir visos apylinkės nebenutyla nuo kalbų, ką „vėl iškrėtė mažoji nenaudėlė Hiacinta Kvintum“. Daug būta nuotykių, daug visokiausių atsitikimų, begalės tėvų barnių ir bausmių, bet niekas nepaimta į širdį – Hiacinta raudonos stabdymo spalvos taip ir nepamatė!
Štai kad ir tas atvejis su vargšeliu Sniegiumi. Turėjo Kvintum šeimyna baltą pūkuotą katiną, labai jau panašų į minkštą veltos vilnos pagalvėlę, tik su letenėlėmis. Na, ir ką jūs pasakysite: būdama vos ketverių, Hiacinta sugebėjo ne tik įgrūsti katiną į klozetą, bet ir vandenį nuleido. Tris dienas visas Halftounas buvo sukeltas ant kojų Sniegiaus paieškoms, kol galų gale nelaimėlį savo parduotuvėlės kanalizacijos vamzdyje visai netikėtai rado senasis Kolinas Persis. Tiesa, Sniegius tada jau labiau priminė Smirdžių...
Ant prieškambario sienos kabantis laikrodis kaip tik mušė ketvirtą, kai pasikėlusios naktinių skvernus Hiacinta ir Vikcija prasliūkino koridoriumi. Na, dabar prietemoje jų rožinių marškinių spalva greičiau buvo panaši į balkšvą, o taip atrodantys du pasišiaušę siluetai su tyliai žvangančių raktų ryšulėliu vieno jų rankose veikiau priminė ne paprastą poros naivių mergaičių naktinį žygį, kai, tarkime, neima miegas, o epizodą iš kokio nors siaubo filmo, pasakojančio, kuo gi išaušus vidurnakčiui užsiima vaiduokliai! Bent jau taip atrodė pačioms mergaitėms.
-  Na, pagaliau! – žvilgsniu rodydama į rūsio duris Vikcijai kumštelėjo Hiacinta.
-  Net negalvok! – iš lėto sukdamasi eiti atgal galvą papurtė antroji. – Kokio velnio tau reikia tame rūsyje? – pajutusi, kad Hiacinta ją sučiupo už alkūnės, ištarė garsiau. – Nepamiršk, kad lauke dabar minus dvidešimt, o rūsys, kaip žinia, nešildomas – taip apsirengusios mes ten geriausiu atveju bent peršalsime!
-  Vikcija!!! – grieždama dantimis iškošė pyktelėjusi Kvintum. – Jei ne tavo atsikalbinėjimai ir perdėta baimė, mes jau seniai gulėtume savo šiltutėlėse lovose!
-  Tai dabar aš kaip visada lieku kalta?! Puikumėlis... Palauk, sužinos Beatričė – galėsi sėdėti viena sau laiminga tame rūsyje kiek tik širdis geis ir skaičiuoti muses ant palangės!
           Bet Vikcijos niekas nebesiklausė. Prikandusi lūpą Hiacinta nestipriai petimi paspaudė rūsio duris, keletą kartų saugodamasi bereikalingo triukšmo, palengva pasuko raktą, ir prieš mergaites akimirksniu atsivėrė siauras koridoriukas, mažyčiais laipteliais vedantis žemyn į rūsį, dabar skendintį melsvoje pilnaties šviesoje, stulpu nusitvieskusioje pro mažytį apmukusį langelį.
-  Tik nepargriūk! – įspėjo Hiacinta ir pirmoji žengė apačion. Su kiekvienu laipteliu jos figūra vis tolo ir tolo, kol galiausiai visiškai paskendo tamsoje, o Vikcija, suvokusi, jog kito pasirinkimo ji dabar lyg ir neturi, nenoromis pasileido pavymui, apgraibomis ranka ieškodama laiptų turėklo...
Lipdama paskutiniais laipteliais ji pagaliau įžiūrėjo Hiacintą, kuri valiūkiškai šypsodamasi vienoje rankoje laikė liepsnojantį žvakigalį, o kitoje – surūdijusį atsuktuvą. Akmeninės rūsio sienos žaižaravo pasišiaušusios lengvu šerkšnu, o oras rūsyje buvo toks šaltas, kad kaskart įkvepiant tarsi plėšydavo plaučius.