Penktą valandą sėdžiu prie kompiuterio. Pirštus klaviatūros maigyme išmiklinau dar devintoje klasėje. Todėl dabar jie kruta mechaniškiau ir už pareigingiausią gegutę iš seno laikrodžio.
Kalbinu merginas. Internetu, bet dar ne internetines. Mano laiškai šiek tiek gašloki. Tik iki pašnekovių biografijų jiems dar toloka.
Svajoju apie NEkaltą mergaitę, kuriai būsiu daugiau nei tiesiog „esamasis laikas“.
Žinau, kad ir šią pilnaties naktelę miegoti eisiu „po pirmos“... Valandos. Nakties. Puikiai suprantu, kad ankstokai, bet du sūnus užauginusi mama miega jautriai ir dažniausiai tuo paros metu ją jau pakankamai „užknisa tie mano naktiniai bajeriai“.
Manojo (čia toks „įvardis“, Rytų Europoje įprastai vartotinas trumpinant žodelį „mūsų“) kompiuterio garso kolonėlės galėtų būti geresnės. Nes už penkiolika litų kokybiškas nusipirkti gali nebent iš profesionalaus vagies. Narkotikus švampančio taip, kad nuo dar vienos srities garbingo „profesionalo“ vardo jį gelbsti tik tai, kad narkotikų VARTOJIMAS nėra apmokamas darbas.
Deja, savo kompiuteriui garso kolonėles pirkau didelėje parduotuvėje.
Šiuo metu jos leidžia klausytis „depešų“. Tikslaus grupės pavadinimo kalbininkams nerašysiu. Nes mano kakta kieta ir smegenys už jos vis dar mano, kad sienos nėra TOTALUS SUPERBLOGIS ne tik politiniame žemėlapyje, sudaromame greito vartojimo ir lėto pastebėjimo pasaulyje.