Jei paukštukai budinas, tai ir man laiks dieną pradėt. O tos mano dienos tokios tuščios, tuščios, kaip Virgio krepšas po grybavimo. Tai ir nepradedu tos dienos...
Bet kurgi! Vyrga paryčiais grėbliu baldina į langus, staug kaip meška miškuos „Į darbą metas!”, o aš apsiverčiu ant kito šono : „Kokį darbą, kas tas metas?“. Širdy žinau... Nu, bet kur čia dirbsi tokioj tvankynėj. Smegenys kaip konservuotos, kojos kaip medinės, išsisunkęs kaip grindų škurlis.
Geriau pro langą pažiūrėt, ten beržiukai auga, šalia Vyrga bulves ravi. O tie beržai tik svyruoj, svyruoj... Visai kaip aš. Ir taip visą gyvenimą.
Vakarop išlendu kieman, po krūmu padrybsot. Tai snūsteliu, tai slapčiom vynelio, pakūriju. Bet šiandien viskas kitaip.. Kažkas bulvėse krebžda, ramybės neduod. Ar tik ne Bronė pasiskolint atėjus? Puoliau rėkt, kastuvą į rankas, tai kailį išvanosiu!
Kailis pasirodė. Ko tais kojos pačios sustojo, burna išsižiojo ir še tau! Ryža uodega kyšo, paskui jau ir pati lapė pasirodė.
Man tik kojos sudrebėjo. Kas dabar bus? O ta sėdi nusiminus palei bulves ir žiūri į mane.
Ko dabar griebtis? Jeigu bulves išsineš?O gal jau ir Vyrgą suėdė?
Staiga akyse aptemo... Ir nespėjau nė apsidairyt, kaip lapės nebėr, bulvių nebėr. Akyse prabėgo kugelio, cepelinų vaizdas... Seilę nurijau.
Toks zlastis... Kam tai lapei bulvės, ar mokės išsikept?
Bet kai pagalvoji panaši į mane prakeiktoji. Ji turi bulvių, aš Vyrga. Bet kas iš to turėjimo, kai neturi kur dėt, nesupranti ką daryt.
Nepasakosiu Vyrgai. Te žino kaip nereik dirbt!

Tą naktį pro Bronės trobos langą sklido kugelio kvapas, skambėjo taurės ir lapės kvatojimas.