Pasaulis prasideda ties dviem žmonėm,
Ties meile, esančia tarp suspaustų delnų,
Kurią lyg paukštį saugai,
Neišskrist prašai tarp laimės valandų.

Ir vėl tiki beviltiškai, beprasmiškai,
Kad tu esi ne vienas,
Kad dar yra kažkas, kas tave saugo,
Nors gimstam ir į mirtį einam vieniši kaip katės.

Tačiau tikėti leidžiam sau,
Viltis tampa paskutiniu, kurį turi.
Dėl jos akys dega švyturiais,
Ir nyksta sielos dėmės.

Taip sukas laiko ratas.
Pavasaris lapus ir širdis išsprogdina.
Ir kūnas geidžia kūno.
Pradžia pasaulio ties kartą paskutinį suglaustais delnais tuščiais...