Vaigelio ir kitų “Olos” vadovų kabinetai buvo įsikūrę 1-ąjame aukšte, skaičiuojant nuo žemės paviršiaus. Čia jis ir sėdėjo, šliurpčiodamas kavą ir laižydamas kremą nuo pyragaičio, kai pro staiga atsilapojusias duris vidun energingai įžingsniavo trys ginkluoti vyrai. Pirmasis įžengė Meisonas. Prieš dekabams okupuojant pastatą, jis buvo dešinioji Konrado Deviso ranka, objekto apsaugos viršininkas. Paskui jį įėjo du karininkai – milžinas negras Diubua ir kitas legionierius veteranas – Lilongvė. Visų trijų rankose buvo paruošti šauti ginklai, ir visi jie nukrypo į Vaigelį. Tasai išvertė akis, kažką pralemeno, pyragaitis išslydo iš kremu ištepliotų pirštų, pliumpterėjo į puodelį su kava, aptaškydamas ant stalo patiestą didelį komunikatoriaus lapą.

- Pakelk rankas! – sududeno Meisonas šiurkščiu, komanduoti pratusio žmogaus balsu. – Li, surakink jam letenas. Dju, surask infokristalus. Kur jie, Vaigeli? Seife?

- Ką tai reiškia?! – suspigo Vaigelis, pagaliau atgavęs amą. – Maištas?!

- Koks tu supratingas.

Suzirzė vidaus ryšio komunikatorius. Ekrane pasirodė snapuota Šeimininko fizionomija.

- Vaigeli, kas atsitiko? Kodėl užblokuotas išėjimas iš antro aukšto į trečią? Aš negaliu pakilti į viršų!

Prie ekrano priėjo Meisonas.

- Įėjimą užblokavau aš. Patupėk apačioje, kol mes čia apsidirbsim. Lesalo rasi šaldytuvuose.

- Maištas? – Vaigelio klausimas, tariamas Šeimininko, nuskambėjo daug ramiau, netgi su pašaipa ir pranašumo jausmu, atseit, baikit kvailioti, snargliai, nes kai supyksiu...

- Išsivadavimo kova. – panašiu tonu patikslino Meisonas. – Engiami žmonės pakilo į kovą prieš engėjus dekabus.

- Baik, Meisonai, juk tai kvailystė. Pagalvok apie pasekmes. – kuo ramiausiai patarė Šeimininkas.

- O apie ką aš, tavo manymu, galvoju? – nustebo Meisonas. – Plaukai šiaušiasi, kai apie jas susimąstau. Iki šiol talkininkavau pusiau kvaištelėjusiems nelegalams – jau tada grėsė labai nemalonios pasekmės, o juk tai tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas bus, jeigu įkliūsim kaip baidyklių iš Užribio bendrininkai.

- Gerai, kol kas tavo viršus – uždarei mus apatiniuose aukštuose, čiupai už sprando tą idiotą Vaigelį, ”Ola” kol kas priklauso tau, bet...

- Nebėra jokių “bet”. – nukirto Meisonas. – Tavo korta mušta, antine.

- Argi? Su manimi apačioje yra 30 rinktinių gvardiečių – mano būrio branduolys. Perpjauti spinduliu duris yra vieni niekai.

- Negadink durų, drauguži. Būdamas tavo vietoje, dar ir patikimai užsibarikaduočiau. – patarė Meisonas. – Aš išleidau iš narvų porelę Skrajūnų. – paaiškino. – Dabar jie šeimininkauja visame antrame aukšte, į kurį tau taip niežti įsilaužti.

Dekabas kiek patylėjo.

- Sveikinu. – burbtelėjo galiausiai. – Tu – sumanus vyrukas, bet vis tiek per anksti džiaugiesi. Prisimink, kiek kareivių turiu stovykloje, anapus upės. Jie jau ateina.

- Jie jau niekur nebeateis. Šiąnakt tavo šaunią kariauną išskerdė ir su didžiausiu apetitu surijo Skrajūnai. Vaigelis man liepė išbandyti naujai išsiritusių padarų kovines savybes natūraliomis sąlygomis. Ant trolių pilies siundyti tokių monstrų sąžinė neleido, tad nukreipiau visą tą govėdą į kitą upės krantą. Tau galas, antine. Sėdėk apačioje ir nekreksėk, antraip išpildysiu tavo prašymą ir atidarysiu įėjimą į antrą aukštą.

Išjungęs komunikatorių, Meisonas griebė Vaigelį už švarko atlapų.

- Kur infokristalai?!

- Tu išprotėjai! – subliuvo Vaigelis. – Tu gi viską pražudysi! Sužlugdysi projektą!

- Dėjau skersą ir ant tavęs, ir ant tavo projekto. Peržengei visas ribas, Vaigeli. Neturiu nė menkiausio noro paskui tave sekti.

- Bet projektas! – aimanavo Vaigelis. – Skrajūnai!

- Nusišikt. Kur kristalai? – supurtė Vaigelį lyg skudurinę lėlę.

- Jie apačioje. – gudriai žybtelėjo nevykėlio nelegalo akutės. – Pas Šeimininką.

- Ach tu šunsnuki! Dar sumanysi mane maustyti! – užsimojo trenkti jam į dantis Meisonas.

- Meisi. – tyliai pašaukė Diubua.

Meisonas nuleido kumštį, atsisuko. Diubua ką tik išpjovė spinduliosvaidžiu skylę seife. Dabar laikė delne šešis informacinius kristalus – keturi kažkada priklausė Budriesiems, kiti du – Deviso ir paties Vaigelio archyvas apie “Oloje” atliekamus darbus bei jų rezultatus.

Meisonas numetė sumaigytą Vaigelį ant grindų, susišlavė infokristalus į kišenę ir pasuko link durų.

- Viskas, vyrai, daugiau nebėra kas čia veikti. Maunam velniop iš Girios.

- O kaip “Ola”? – nesuprato Diubua.

- Bala jos nematė. Reikia skubiai nešdintis. Ajanto legionieriai šiuo metu pliekiasi buvusioje dekabų stovykloje su Skrajūnais. Kol vyksta mūšis, spėsim nusimuilinti. Skrajūnai mus pridengs.

- Manai, legionieriai taip lengvai suras “Olą”?

- Jie puikiai žino, kur ji yra ir kas joje daroma.

-Ką tu tuo nori pasakyti? – visiškai apstulbo Diubua. – Ajanto armija žino apie nelegalus ir nieko iki šiol nedarė?

Meisonas sunkiai atsiduso.

- Tu turi bent lašelį smegenų, ar ne? Jei turi – panaudok juos pagal tiesioginę paskirtį.

- Vis tiek nesuprantu...

-Kas, tavo manymu, įleido čionai Šeimininką su visa jo paukštide? Ajanto pasieniečių radarai užfiksuoja net veržlę, pamestą remontininko, kuris taisė orbitoje ryšių palydovą, o tokio griozdo kaip dekabų erdvėlaivis, jie, mat, nepastebėjo! Cha! Jeigu Ajanto kariškiai nebūtų susiuostę su dekabais, šie net į Heilio planetų sistemą snapo neįkištų, nekalbant jau apie Alveronui priklausančią kosminę erdvę ir, juo labiau, patį Alveroną. Dekabai ir eskadros vadai eina išvien, todėl mums, paprastiems žmogeliams, reikia nešti iš čia skudurus, kol nesulaukėm Tomio, Končitos ir visų kitų likimo.

Trijulė išsikapstė į paviršių, kur laukymėje, šalia pilkapio, jau laukė startuoti pasiruošę vimanai, pilni evakuotis nusprendusių darbuotojų.

- Vienintelis šansas išsaugoti sveiką kailį ir ištrūkti iš šitos mėsmalės – tai susisiekti su Budriaisiais ir sudaryti su jais sandėrį. Ordino ir Vaigelio archyvai pasitarnaus mums kaip bilietas į laisvę. Už sugrąžintus archyvus Budrieji padės mums saugiai išsinešdinti iš Alverono. – užbaigė Meisonas. – Kylam, Arči, ko lauki? – sukomandavo pilotui.