„ ...Ogi dabar, po mėnesio, jis jau kitaip pradėjo žiūrėti ir nors dar erzino save monologais apie savo paties silpnumą ir neryžtingumą, betgi „nežmonišką“ svajonę kažkaip net prieš savo valią įprato laikyti sumanymu...“
- Prakeiktas silpnumas. Visur tas žodis. Bemaž kiekviename lape persekioja, - moteris piktai nusviedžia Fiodorą Dostojevskį į kampą ir įtariai susižvalgo, tarytum pusšešto šimto spausdintų puslapių galėtų netikėtai imti ir pasivyti.

Moteris nuleidžia rankas ir pravirksta įsikabinus į šaltas virtuvės plyteles. Pirštų galai lėtai nuslysta jų paviršiumi, sukeldami tylų vaitojimą, moteris aikteli iš skausmo ir sukniumba, galva paliesdama kelius. Jos akyse srūva vandenynai, kurių dugne glūdi jos visas ištisas gyvenimas. Tik tas dugnas – reliatyvus. Jis nuolat grimzta žemyn ir tam, rodos, nėra galo, todėl ji brėžia akibrokštus gyvenimui, išmėgindama reliatyviojo laiko galią. Bet ir tai nepadeda. Nieks nepadeda.

„Ir koks tolimas kartais gali būti kitas krantas, Šventenybe. Toks tolimas, kad viduryje vandenyno lengviau nusiskandinti nei toliau, beprasmiškai, mėginti irtis.“

Staiga ji pramerkia akis, ryžtingai atsistoja ir garsiais didžiuliais žingsniais, nebūdingais mažytei kukliai moteriai, nukulniuoja prie veidrodžio vestibiulyje. Veidrodis didžiulis, bemaž per visą sieną nusidriekęs ir toks ryškus, kad rodos net netikras. Dabar ji surukusiai įsistebeilija į mįslingą atspindį priešais. Tas atspindys, prieš kokį dešimtį metų, buvo išties - be galo gražus. O ypač jai - įstabiai malonus, nes visą laik alsavo gyvybe, pabrėždamas jos dailios jaunystės grožį. Moteris mylėjo savo atspindį. Netgi pasikabino didžiulį veidrodį, tarytum tobulų kontūrų paveikslą, kad galėtų gėrėtis vėlais vakarais, ir tada, kai būdavo pasiutiškai liūdna ir nyku.
Bet dabar – tas atspindys buvo iškreiptas. Tik keleto sekundžių reikėjo susivokti, kad moteris pradėtų isteriškai klykti susiėmusi sau už galvos, panašiai kaip Munch’o „Riksme“ , tik, bent kaip jai pasirodė, dar klaikiau ir ilgesingiau.
Kuo smarkiau klykė moteris, tuo idiotiškiau ėmė atrodyti jos atspindys.
- Baisu. Ir ką tu iš savęs darai. Tik pažiūrėk į ką tu pavirtai... Iš kur tos išblukusios akys, ir apatiškai iškreiptas tuščias žvilgsnis... – prabyla įmantrusis paveikslas.
- O man - labai gražu... Visada buvo gražu, - meluoja moteris, prisimindama klaikiuosius metus, kai pasiutiškai greitai ėmė senti, kol, sulaukusi trisdešimt penkerių tapo tokia sena, kad nebedrįso net vogčiomis pažvelgti į minėtąjį paveikslą. - Ir žinok, ne gana to, man puikiai sekasi! - ji ima skubiai rankomis šluostytis ašaras.
- Aš matau, - tyliai krizendamas šypteli atspindys. – Nagi, tu tik pažiūrėk į save.
- Ir žiūriu.
- Ir žiūrėk. Pakelk akis ir dabar akylai įsistebėk - atrodai apgailėtinai... Oi ne ne, ne tiek apgailėtinai, kiek paniekinamai apverktina, - tyčiojasi atspindys. – Ir pati kalta. Pati kalta, kad leidai jam su tavimi šitaip elgtis.
Moteris drebančiomis rankomis užsidengia lūpas, po to akis
- Pati kalta.
Atsimerkia.
Veidrodžio atspindys tebestovi toks pat niūrus ir statiškas, apgailėtinas ir nuvargęs.
- ... tu tik pažiūrėk į save, ar negėda?...
Moteris piktai pasišukuoja savo rausvus ir nušiurusius plaukus šakute, pabrėžia juodu pieštuku didžiules rudas akis, greitais mostais uždengia veidrodį juodu lininiu audeklu ir, stvėrusi rankinę, su didžiuliu trenksmu, bėga durų link.
- Na, nejau, ir vėl, gyventi, Mylimoji? Juk žinai ką tau reiškia gyventi, Saule nuostabioji... Jis – reiškia gyventi , – tepasigirsta tylus balsas, prieš durims pasiekiant tikslą.

„O aš vis dar beviltiškai skęstu, Šventenybe. Mėnesių jūroj akloj. Mane neša tūkstančiai povandeninių bangų ir, nors rodos, kartais paliečiu krantą, pirštuose pajuntu smėlį, retsykiais užčiuopiu kuokštą žolės, bet. Bet viskas čia netikra. Kaip netikra ir tai, kad kada nors dar čia sugrįšim.“