pamažu pajunti,
kaip drėksta smilkiniai
ir pirštai bėginėja
balta paklode.


tai mano
sopančio miesto grindinys
vasarvydžio naktim
įkaista iki išrasojimo,
o iš skelto akmens
į kaktą garuoja malda.


tai laikas, kai dievų vaikai
plyšauja lakštingalų gerklėse,
drungnas vanduo nuplauna
įkaitusią odą,
o tarp pirštų irias maži ūko laivai.


o mes naktim - - -
naktim mes sugulę
priglaudžiam savo akmenines
širdis prie trinksinčio grindinio - - -
ir įkalbam po maldą.