Žinoma gaila yra, kad metų kūdikis negali parašyti savo autobiografijos. Neįsivaizduoju kokia ji būtų įdomi. Šimtą kartų įdomesnė negu kokio Abeliaro ar Žemaitės.

         Manau, kad metų kūdikis savo biografiją pradėtų maždaug taip:

         „Atsimenu, kai gerai prisitvojau pieno iš dešinės motinos krūties, gulėjau visas suvystytas iki kaklo. Paguldytas ant šono, kad kartais, jeigu atpilčiau. Na suprantat, kaip būna kai padaugini. Nesijuokit, motinos pieno padauginus taip pat galima atpilti. Taip. O dar labiau atpili, kai tau pakiša pilstuko. Na taip, pačio tikriausio pilstuko. Dabar mamas nori būti labai gražios ir dar su gražiom krūtim. Todėl saugo jas ir nedaug laimingųjų gauna įsisiurbti į mamos krūtį. Iš kur žinau? Mačiau kaip mama vartė kažkokį spalvotą žurnalą. Ji pati jį taip vadino. Ten daug buvo kitų mamų, ir mama dūsaudama sakė, kad jų gražios krūtys, nes jos niekada nemaitino vaikų. Vaikas, kaip supratau buvau aš.

         Na bet jūs suaugę juk žinot, ką reiškia atpilti ir kas yra atpilti išgėrus pilstuko. T o kurio miltelius sumaišo su vandeniu ir duoda kaip motinos pieną. Šlykštu. Bet kur dingsi, jei esi suvystytas iki kaklo. Ką ten kaklo, iki galvos. Juk ji nesisukinėja, o pamatyti norisi daug. Todėl kai pasiūlo pilstuko, negali atsisakyti. O jūs suaugusieji labai atsisakot, kai jums pasiūlo? Sako Petrai, nori išgerti? Petras iš netikėtumo savo galvą gali atsukti 180 laipsnių kampu, jeigu pasiūlymas nuskambėtų iš už nugaros. Kūnas atsisuks tada, kai Petro galva jau bus su didžiausiu entuziazmu pasakiusi, taip.

         Neatsisakau ir aš, kai siūlo, atidirbinėju refleksą, pravers ateityje, socializuojantis.

         O tada, atsimenu, kaip gulėjau atsuktas į sieną. Na taip kaip mirštantis žydas. Aš nežinau, kas yra mirštantis, ir juo labiau žydas, bet girdėjau taip sakant savo tėtuką.

         Beje aš nežinau kas yra tas keistas padaras, kurį mama kartais vadina tėtuku, kartais ne taip gražiai, aš net pagalvoju sau, vienas, kad ir visai negražiai. Bet, na kaip galima pavadinti padarą, kuris pasilenkęs prie tavęs, vaiposi ir kraiposi, čepsi, marksto akis. Nusišneka. Na tik paklausykit sako, kad aš panašus į jį. Na jau. Be to jis neturi krūtų, ir turi didelį pilvą.

         Iki šiol nesuprantu, kam jis mamai reikalingas. Nors girdėjau sakant, išnešk prikakotas sauskelnes. Mano prikakotas. Mačiau kaip jis paėmė jas, visas susiraukęs, tarsi jam būtų liepę suvalgyti. Daugiau tą vakarą nepasirodė. Toli nešė matyt. Po to mama, kai jis grįžo, pavadino negražiai.

         Padariau išvadą, kad tėtė reikalingas, prikakotom sauskelnėm išnešti. Na patys pagalvokit, krutų neturi, moka tik visokias grimasas rodyti, be to kartais dar nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Na, ne toks kaip būna, kai prisikakoji, nes tada kvapas sklinda iš kažkur žemiau, jam sklisdavo iš burnos. Todėl ir pagalvojau, kad su tokiu kvapu tik prikakotas sauskelnes ir tėra tinkamas nešioti.

        Taigi, atsimenu guliu aš ant šono, gerai prisitvojęs motinos pieno. Žiūriu į vieną tašką. Galvoje tuščia, gera. Jokių minčių, jokių pagundų. Pabandykit pasigundyti, būdami suvystyti iki galvos. Staiga, ar mano motina buvo ko suvalgiusi, ar pas mane prasidėjo kokie nežinomi procesai. Mane persmelkė mintis. Tai koks bus toliau gyvenimas, jeigu man metai ir aš visas iki galvos guliu suvystytas to gyvenimo? Kas manęs laukia, kokie vystyklai ir pančiai.
         Ir toks sukilo noras išsivaduoti. Pasipriešinti. Priešintis tam aplinkiniui pasauliui/
         Pagaliau, po nežmoniškų pastangų pavyko ištraukti vieną ranką, pasikasyti ja nosį, ir nuo to laisvės suvokimo, aš taip susijaudinau, kad pradėjau garsiai verkti.
         Matyt įsibrėžė, išgirdau per verksmą motinos balsą. Ranka greitai vėl buvo privyniota prie šono. Daugiau nieko nepamenu.
         Turbūt užmigau...“