Kai stovykloje materializavosi iš Melvilio teleportuotas galingesnis biolokatorius, mišką jau gaubė sutemos. Gibsonas su troliu Ežiu išėjo į kaimą, juos palydėjo vietovę išžvalgyti nutaręs Bergas. Kovalskis įjungė biolokatorių, palinko kartu su Bleiku ir Bastjenu virš ekrano, ėmė analizuoti situaciją 10 kilometrų spinduliu aplink stovyklą.

- Kas čia per dėmė? – bakstelėjo į ekraną Bleikas, paskui užmetė akį į žemėlapį. – Aha... Stumbro kaimas su visais jo troliais. – susiorientavo.

- Štai dar du taškai. – parodė Kovalskis taškus miške, prie upokšnio, didžiosios upės intako. – O čia – dar viena didelė dėmė.

- Nieko nesuprantu. – susiraukė Bleikas. – Pagal žemėlapį antrosios dėmės vietoje neturėtų būti jokio kaimo, o biolokatorius rodo mažiausiai 100 sutvėrimų, turinčių stiprų biolauką.

Vėl visi subedė nosis į žemėlapį. Nuo Stumbro kaimo iki keistosios dėmės buvo vos 8 kilometrai. Du atskiri taškeliai žibėjo tarp dėmių, maždaug pusiaukelėje.

Bleikas kumštelėjo Kovalskiui į pašonę.

- Nagi, išrūšiuok šitą knibždėlyną, atrink žmones ir trolius.

Kovalskis davė aparatui komandą, vaizdas ekrane nusidažė keliomis spalvomis. Trolių kaimas pamėlynavo. Link jo lėtai artėjo dar vienas mėlynas taškas ir du raudoni – trolis Ežys ir Gibsonas su Bergu. Du prie upokšnio esantys taškeliai taip pat paraudo – ten irgi kažkokie žmonės. Ir žalia didžioji dėmė – daugiau kaip šimtas ne trolių ir ne žmonių.

- Visas taboras kažkokių sutvėrimų šalia kaimo... Hm... – nusistebėjo Bleikas ir susižvalgė su tokiu pat nustebusiu, sunerimusiu Bastjenu.

- Žiūrėkit! – susijaudino staiga Kovalskis. – Devyni žali taškai atsiskyrę nuo didžiojo telkinio, juda paupiu, artindamiesi link trolių kaimo.

Bleikas įjungė komunikatorių.

- Deni, Bergai, girdit mane? Jūs jau kaime?

- Aš – kaime. – atsiliepė Gibsonas. – O Bergas grįžta pas jus, į stovyklą. Kas atsitiko?

- Deni, iš miško netrukus išlįs devyni padarai. Jie eina iš šiaurės, dešiniuoju krantu. Stebėk tą vietą.

- Gerai. Tik nelabai suprantu, ką reiškia išsireiškimas “padarai”.

- Tai reiškia, jog jie ne žmonės ir ne troliai. Stebėk paupį ir pasakok ką matai.

Tyla truko beveik valandą.

- Matau juos! – šūktelėjo staiga Gibsonas. – Kaime panika! Tie sutvėrimai grobia trolius, visi leidosi bėgti į pilį!

- Pasilik kaime. Mudu su Bastjenu ateisim jums į talką. Tikriausiai teks pasišaudyti.

- Kiek jų, Bleikai?! Dešimt, šimtas, tūkstantis?! Ką rodo biolokatorius? – susijaudino Gibsonas. – Nieko nesuprantu, visi laksto kaip pamišę, rėkia, klykia – kažkoks Armagedonas!

- Nepanikuok. Į kaimą eina devyni padarai. – nuramino Gibsoną Bleikas ir skambtelėjo Bergui. – Kas pas tave?

- Du nudėjau. – pranešė tas. – Liko dar septyni. Penki pasiliko prie upės, du artinasi prie kaimo. Po mano šūvių pasidarė atsargesni, žvalgosi, rupūžgalviai, kas šaudo spinduliniu ginklu.

- Judam. – kumštelėjo Bastjenui Bleikas.

Abu nukurnėjo į brūzgynus pusiaukelėje tarp kaimo ir stovyklos, kur įsitaisė Bergas. Visas upės krantas, kaimas ir pilis nuo šios aukštumos buvo matyti kaip ant delno. Kovalskis liko stovykloje prie biolokatoriaus.

Troliai nešė kudašių į pilį. Apsikrovę daiktais, tempdami su savimi vaikus, varydamiesi gyvulius visi trepsėjo į pilį, kaip nuo neatmenamų laikų trepsėdavo, užpuolus laukiniams troliams. Pilies sienos pasišiaušė kovai pasiruošusiais kareiviais. Pro šaudymo angas galvas kaišiojo artileristai. Iš kaimo pakraščio staiga pliūpterėjo spindulių punktyras. Du padarai nuvirto. Likusieji sukrito už įvairiausių priedangų.

- Gibsono nervai neišlaikė. – pakomentavo Bergas. – Liko dar penki. Ką darysim?

Į kaimą pasipylė atsakomoji padarų papliūpa. Užsiliepsnojo skiedromis dengtų trobelių stogai. Staugdami iš siaubo nuo tokios “žaibų” gausybės, paskutinieji trolių raiteliai, dengę kaimiečių atsitraukimą, nudulkėjo slėptis į pilį.

- Pasilik čia, Bergai. – liepė Bleikas. – Mudu su Bastjenu atkirsim kelią padarams atsitrauktį į mišką ir pabandysim užginti juos ant tavęs. Tik iš anksto neišsiduok, tegu galvoja, kad ši aukštuma – laisvas kelias sprukti į Girios gilumą. – paskubomis apmetė mūšio planą.

- Supratau. – Bergas išsidėliojo priešais save visą ginkluotę, kokią tik turėjo. – Užkursim bestijoms pirtį...- azartiškai pasitrynė rankas, tačiau apsidairęs pamatė, jog kalbasi su krūmais. Bleiko ir Bastjeno ant kalvos jau nebuvo.

Kol šiedu atšnopavo iki kaimo, mūšis baigėsi. Bleiko sumanytos pasalos nebeprireikė. Gibsonas pribaigė paskutinį padarą ir visi, nieko nelaukdami, nuskubėjo prie nukautųjų kūnų – sužinoti su kuo gi, velniai griebtų, jie kariavo?

Trolis Ežys pasiekė kritusį priešą pirmasis. Uždusęs sustojo, apžiūrėjo pradegintu apsiaustu užklotą liesą kūną. Atsisuko į kaimą, kur smagiai pleškėjo naujutėlė jo troba. Statyba baigėsi tik prieš savaitę. Pagaliau atsirado namai, į kuriuos galima atsivesti savo Vėjyje Linguojančią Nendrę. Dabar vestuvės nuplaukė neapibrėžtam laikui – nė vienas normalus trolis neleis dukros už benamio žento. Ežio veidas persikreipė iš pykčio, gaurai karingai pasišiaušė. Burbtelėjęs kažkokią trolišką nešvankybę, jis iš visos širdies spyrė gaisrą sukėlusiam bjaurybei į snukį. Šalmas nusmuko ir nusirito žole tolyn. Ežys staiga suspigo ir pasislėpė už plačios ką tik pribėgusio Bleiko nugaros.

- Tfu, šlykštynė. – pasibjaurėjo tasai. – Daug ko mačiau per audringą savo gyvenimėlį, bet vyruko, kuriam vietoj snarglinės styrotų antino snapas sutikti dar neteko...

- Dekabas. – tarė jam Bastjenas.

- Girioje? – nustebo Gibsonas.

- Kas per veislė? – nieko nesuprato marsietis Bleikas. Į Saulės sistemą Užribio baidyklės neužklysta, o karais Tolimąjame kosmose inkvizitorius niekad nesidomėjo.

- Užribio rasė. Jau šimtą metų su jais kariaujam.

- Dėl ko?

Bastjenas gūžtelėjo pečiais.

- O dėl ko kariaujam su laukiniais troliais? To nežinom ne mes, nei jie. Kariaujam ir tiek. Ko daugiau galima tikėtis, kai susiduria visiškai skirtingos rasės? Jeigu Žemėje negalėjo rasti bendros kalbos musulmonai ir krikščionys, ką bekalbėti apie žmones ir nežmones?

Gibsonas sunerimęs žvelgė į pilį.

- Varom iš čia! – sukruto staiga. – Panašu, kad bajoras išjoja į karą.

Sužvangėjo grandinės, sugirgždėjo nuleidžiamas tiltas. Dar kelios minutės ir į kaimą pasipils įniršę, kardais besišvaistantys, iš pistoletų pyškinantys raiteliai. Kol taip neatsitiko, žmonės ir trolis Ežys spruko į mišką.

Įžengęs į stovyklą Bleikas staiga sustojo lyg įbestas ir tyliai nusikeikė.

- Šūdas! – paantrino jam sukrėstas Bastjenas.

- Nereikėjo palikti jo vieno. – iškošė pro dantis Bleikas, net susikūprinęa nuo staiga užgriuvusios kaltės svorio. – Po to, kai Ežys medyje pastebėjo tą baidyklę, mums reikėjo laikytis krūvoje.

Stovykla buvo sujaukta lyg tornado stulpui praūžus. Tarp iššvaistytų į visas puses maišų su daiktais ir maistu, ant samanų kilimo aukštielninkas gulėjo klaikiai išmėsinėtas Kovalskis. Nuo gerklės iki tarpukojo žiojėjo pjūvis. Vidaus organai buvo išsvaidyti po visą stovyklą.

Vyrai persimetė prislėgtais, kaltais žvilgsniais ir ėmė pamažu atkurdinėti tvarką. Kovalskis buvo rinktinis žioplys, jau antrą kartą budėdamas prie lokatoriaus nepastebėjo besiartinančio priešo, bet šis faktas kaltės jausmo nemažino. Kaltas buvo tas, kuris paskyrė į jų grupę netinkamą tokiems žygiams Kovalskį. Kalti ir jie patys, juk matė, kad jis netinka, bet neišsiuntė atgal į Melvilį... Paniurę, vengdami pažvelgti vienas į kitą, sudėjo į plastikinį maišą tai, kas liko iš kolegos, teleportavo maišą į Melvilį. Paskui sutvarkė išblaškytus daiktus, užbarstė smėliu ir pelenais kraujo klanus. Iš naujo įžiebė laužą, paleido ratu Ežio gertuvę su stipria trolių namine. Ir šermenys, ir nervų atpalaidavimas. Gėrė tylomis.