Aš kažkada mokėjau džiaugtis pilnatim,
stebėt apskrudusį jos veidą,
aikčioti sudegus švilpaujančiai žvaigždei
kaistančiam ledyne,
ramiai užmigt per patį įkarštį
audringo smėlio vasaros stiklinėj.

Dar kartais pagalvodavau,
jog greitai auga žilstantys pakaušiai minioje,
kuria tikėt nuo seno buvo įprasta ir gera,
kai niekas nedarydavo klaidų
ir nesiskųsdavo nutilus dusulingam karui.

O štai dabar nebetiki pasaulis
vaikiškaisiais dėsniais –
jums mėnulis – gabalas nevystančios
šaltos uolienos,
kur jokia pelė nenusigaus vien tam,
kad atsikąstų gabalą pelėsių kvapo sūrio.