Skaidriais lašais pavasaris prabėgo
Per sąžinę tartum per pienių lauką.
Ir palengvėjo, širdyje kažkas atlėgo,
O žemė suminkštėjo, lyg prarado trauką.

Šešėliai slepiasi, saulutė veidą glosto,
Ir kvepia baltos kaip pūkai alyvos.
Pavasaris tylom nupėdino nuo sosto,
Seniai jau nužydėjo seno sodo slyvos.

Vėl vasara arimais suartais pakvimpa,
Paukšteliai čiulba seną gamtos tango.
Nuo prakaito ir nuovargio blakstienos limpa,
Tik žvilgsnis vis negali atsitraukt nuo lango.

Ir išeinu į vasarą, į žalią grožio jūrą,
Kur daug spalvų, kur toks skaidrus dangus.
Palieku už savęs tą drėgną namo mūrą,
Pavasario prisiminimas liks brangus...