III

Nuo Simonos atvykimo praėjo du mėnesiai. Jie buvo nuostabūs. Su didele meile ir rūpesčiu senjoras Vitas Rosi globojo savo dukrą ir anūkėlę. Simona buvo laiminga gimtinėje, šalia mylinčio tėvo. Nors kartais širdį apimdavo baisus nerimas, bet kai ji matydavo savo dukrytės džiaugsmingą veidą, jos širdis aprimdavo. Kartą Simona liko namuose viena. Ji išleido tėvą su dukrele į pramogų parką. Oras buvo gražus, saulėtas. Po Niujorko oro Mėgei buvo sveika pabėgioti gryname ore. Mergaitė tiesiog atsigavo nuo provincijos žalumos ir tyro ore. Čia visur dvelkė gaivumu ir žmonių geraširdiškumu. Kai sutikdavo senjoro Vito Rosio kaimynai jo anūkėlę Mėgę tai negalėdavo atsidžiaugti jos grožiu ir pilnomis džiaugsmo jos akimis ir nuostabiai gražia šypsena. Ji taip gražiai juokdavosi skardžiu balseliu, kur ji apsilankydavo ten visus užkrėsdavo džiaugsmu. Jai visi visko duodavo, visokių vaisių, saldumynų, kad ji liktų pas jų kuo ilgiau. Simona liko namuose, nes ją vėl buvo tas negeras širdies nerimas. Ji nenorėjo gadinti savo abiems mylimiems žmonėms nuotaikos. Simona sėdėjo tėvo supamojoje kėdėje prie židinio ir  siuvinėjo Mėgei kepuraitę, o senasis tarnas Čino dirbo sode, karpė nuostabius rožių krūmus ir kažką niūniavo sau panosei. Staiga, nejučia viskas nutilo, net paukščiai nutilo čiulbėję. Simona pakėlė galvą nuo savo siuvinio. Jai nerimas dar labiau suspaudė širdį. Ji padėjo siuvinį ant palangės ir išgirdo beldimą į duris. Ji pasipurtė lyg norėdama nupurtyti nuo savęs tą baisų nerimą ir nuėjo atidaryti durų. Simona nieko blogo nepagalvojusi atidarė duris ir sustingo nuo neapsakomo skausmo krūtinėje, ji tik po to suprato, kad išgirdo čaižų šūvį, ji nuo šūvio inercijos pritūpė ir krito be sąmonės. Simona atgavo sąmonę tik ligoninėje. Tėvas sėdėdamas prie jos lovos glostė jos galvą sakydamas:
- Viskas bus gerai, dukryte. Viskas bus gerai, mano brangus vaikeli.        
Simonos sąmonė buvo dar nevisai skaidri ir tėvo balsą ji girdėjo iš toli, toli tarytum jis kalbėtų kažkur ore. Ji sutelkė visas pastangas ir jam nusišypsojo.
- Gulėk, ramiai, vaikeli. Nekalbėk, neeikvok jėgų be reikalo. – vėl pasakė tėvas ramiu, bet liūdnu balsu.  
Simonai tėvo balas atrodė toks tolimas, bet kartu švelnus, toks artimas, kad nuo jo tarytum jos sąmonė iškart paskaidrėja. Į palatą įėjo seselė ir pasakė senjorui Vito Rosiui:
- Daktaras Tano Karido jus kviečia pasikalbėti į kabinetą. – pasakė ji sausų balsu.
Senjoras Vito Rosi pabučiavo dukrai į kaktą ir pasakė:
- Mažyte, aš tuoj pareisiu. Su daktaru pakalbėsiu ir parbėgsiu pas tave, o tu gulėk ramiai, kačiuk.  – taip pasakęs jis tyliai išėjo iš palatos.
Senjoras Vitas Rosi neramia širdimi ėjo prie daktaro Tano Karido kabinėto durų pasibeldė drebančia ranka į jas. Už  jų  pasigirdo įsakmus daktaro Tano Karido balsas:
- Prašau. – pasakė jis nepakeldamas galvos kažką rašydamas.
Senjoras Vitas Rosi uždarydamas duris pasisveikino su daktaru:
- Sveiki, daktare, jus mane kvietėte? – pasakė jis sujaudintu balsu stovėdamas prie durų.
Daktaras Tano Karido pakėlė galvą, greitai atsistojo nuo stalo ir pagarbiai rankos gestu liepė sėstis senjorui Vitui Rosiui prie jo stalo:
- Prašom, Done Vitai, arčiau sėstis. – taip pasakęs jis nusiėmė akinius, užsidengė akis rankomis ir  pirštų galais po to jas pasitrynė. Jo veidas tapo liūdnas. Jis vėl užsidėjo akinius, tada atsiduso ir pradėjo kalbėti sunkiu, liūdnu balsu:
- Done Vitai, man labai gaila, bet jūsų duktė sunkiai sužeista. Labai sunkiai. Kulka jai peršovė plautį ir palietė širdies vožtuvą. – jis vėl atsiduso ir tęsė toliau, - Mes turime mažai vilčių, kad ji išgyvens. – jis pažiūrėjo į senjorą Vitą Rosi savo protingomis, liūdnomis akimis su didžia užuojauta pasakė, - Done Vitai, mes dėsime visas pastangas, kad ji išgyventų. – jis nutilo, patylėjęs pasakė sunkiu, vos besivaldančiu balsu, - Geriausiu atveju ji išgyvens tik iki ryto.
Senjoras Vitas Rosi sėdėjo suakmenėjęs. Jo veide nevirpėjo nė vienas raumuo, bet kai daktaras baigė kalbėti jis pasakė skausmo sukaustytų balsu:
- Ačiū, daktare Tano, man skaudu tai girdėti, bet nieko dabar nebepadarysi. – pasakė jis liūdnu žvilgsniu pažiūrėjęs į daktarą ir tęsė toliau, lyg pat su savimi svarstydamas savo skausmą. – Nieko dabar nepakeisi. Kas atsitiko, tas atsitiko. – jis pakėlė galvą į viršų ir lyg norėdamas supykti, sušukti, ramiu balsu pasakė, - Aš tik vieno nesuprantu kodėl Dievas pasiima pačius geriausiu žmones pasaulyje, blogiems leidžia daryti blogus darbus ir jų nebaudžia? – jis taip sugniaužė savo kumščius, kad jo pirštų nagai sulindo jam į delnus iki kraujo.
Jie su daktaru sėdėjo ir tylėjo. Po penkių minučių senjoras Vito Rosi nutraukė tą skausmingą tylą, kuri tvyrojo daktaro kabinėte po jo skausmingos iškalbos. Jis pasakė:
- Ačiū, daktare, už diagnozę. Už gerą diagnozę, tikrą ir teisingą.
Daktaras atsistojo nuo stalo, priėjo prie lango ir tarė drebančiu iš susijaudinimo balsu:
- Aš kažin ką bučiau atidavęs, kad diagnozė būtų kitokia. Aš pažįstų jūsų Simoną nuo kūdikystės. Mačiau kaip ji augo, brendo. O dabar turiu ją numarinti. – jis užsimerkė, bet vis tiek dvi išdavikės ašaros nuriedėjo skruostais.
Senjoras Vitas Rosi pasimuistęs kėdėje ramiai pasakė:
- Gerai, kad dar anūkėlė liko.
Jis atsistojo nuo kėdės, priėjo prie daktaro Tano Karido atsisveikino su juo nuoširdžiai. Abu vyrai šiltai apsikabino, paplekšnojo vienas kitam per nugaras, dar padavė vienas kitam rankas. Senjoras Vitas Rosi išėjo iš daktaro kabineto greitu žingsniu.