Konradas nakvojo medyje, prisirišęs prie kamieno, kad ant miegančio apačioje neužrėpliotų išalkęs laukinis voras-gigantas ar kitoks plėšrūnas. Prakrūpčiojęs iki aušros, nė kiek nepailsėjęs, nusiropštė žemyn ir koja už kojos nudūlino ten, kur, jo manymu, turi būti upė, pažįstama iš tų laikų, kai statydamas “Olą” žvalgė apylinkes. Pasiekęs krantą nusiprausė, paskui nušovė krūmuose koncertuojančių, į vištas panašių paukščių porelę. Vieną jų nupešė, išdarinėjo, paskrudino išsklaidytu ginklo spinduliu ir įsitaisė ant žolės pusryčiauti. Neskanu be druskos, bet ne tas jam dabar galvoje – mąstė, ką toliau daryti. Dima, Karimas, Lu dingo. Greičiausiai žuvo…

Vakar vėlai vakare, atlikę žvalgybą, įsitikinę, jog “Olos” apylinkės po Konrado dingimo saugomos gerokai stipriau, negu tai buvo daroma anksčiau, visi keturi nusprendė pernakvoti etnografų bazėje, atidėti puolimą kitai nakčiai ir panaudoti puolime teleportatorių. Švyst prie pat “Olos”, spust susinaikinimo įrenginio jungiklį ir – iškart atgal į Girios gilumą arba dar geriau – tiesiai į Pakrantę. Bet prieš tai reikia pailsėti. Vaigelis su “Ola” niekur nedings, o Konradas nemiegojo keletą parų. Kiti vyrai irgi vos laikėsi ant kojų, nors ir vaizdavo labai kietus, ištvermingus bernus.

Kol grįžo iki nusiaubtos sodybos, visai sutemo. Užsibarikadavo ūkiniame pastate, pasiskirstė, kada kuriam eiti sargybą, krito ant kažkokių maišų krūvos ir iškart išlūžo. Lauke budėti liko Lu.

Pirmą valandą nakties Konrado petį pajudino Dima.

- Kelkis. – balsas virpėjo iš susijaudinimo. – Kelkis, sakau. Lu dingo!

Konradui akimirksniu išsilakstė visi miegai.

- Ką reiškia “dingo”?

- Šaukiau – neatsiliepia. Apėjau aplink pastatą – niekur nėra.

- Gal numirėliai nakčia atgijo ir pas save į trobą įsitraukė? – dar pabandė juokauti Konradas, bet Dimai ne juokai rūpėjo.

- Kažkas trinasi aplink sodybą, girdi? – sušnabždėjo. – Vos spėjau atgal pro duris šmurkštelėti, tai išgirdęs.

Konradas įtempė klausą.

Dunkst… dunkst… - atrodė, tarsi arklys kanopomis kietai suplūktą žemę belstų. Paskui kažkas tyliai, dusliai sumaurojo… Tyla… Dar keli dunkstelėjimai…

- Gal kokie žvėrys iš Girios troboje irstančių lavonų kvapą užuodė? – toptelėjo Konradui.

- Nieko nematau. Tamsu kaip negro subinėje. – sumurmėjo Karimas, pamėginęs apsižvalgyti pro langą.

Tamsu buvo ir kamaraitėje, kur jie tūnojo. Šviesos nedegė, kad neišsiduotų. Ir staiga toje tamsoje
sugirgždėjo durys. Pašiurpęs nuo pakaušio iki kulnų Konradas nukreipė ginklą į garso pusę.

-Kas ten? – sukuždėjo. – Lu, čia tu grįžai? Kur valkiojaisi?

- Čia aš. – atsiliepė nuo durų Dima. – Einu į lauką, dar sykį apsidairysiu.

- Nekvailiok. – sudraudė Konradas.

- Gal tiesiog užmigo, nuvirtęs ant šieno anapus trobos? Juk pavargęs buvo ne mažiau už mus… Snukį išmalsiu, pažadinęs, dievaži!

- Bildesys būtų jį pažadinęs.

- O tave jisai pažadino? Reikia apsižvalgyti, Konradai. Nejau siūlai sėdėti ir laukti, kol būsim užspeisti kamaraitėje? Jeigu čia tie patys žvėrys, ar kas jie bebūtų, kurie sutvarkė etnografus…

- Nespirgėk, sakau! Ketvirtą valandą švinta.

- Dabar po pirmos. Per tris valandas jie mus dešimt kartų spės paskersti ir išdarinėti. – atkirto Dima ir tyliai išsliuogė pro vėl pravertas duris į lauką.

Kelias minutes tvyrojo įtempta tyla. Staiga pasigirdo nirtulingas maurojimas, ausis nutvilkė beviltiškas klyksmas, tankiai subildėjo kanopos ir vėl stojo kapų tyla.

- Atrodo, likom dviese. – ramiu, tik staiga užkimusiu balsu konstatavo Karimas.

Apstulbęs, priblokštas Konradas nieko neatsakė. O ką atsakyti, kai dedasi šitokie dalykai? Planuodamas Vaigelio išsprogdinimą, jis žinojo, kad bus nelengva. Žinojo, kas yra Giria. Teleportuodamasis su vyrais į trolių valdas buvo pasiruošęs daug kam – mūšiui su naująja “Olos” sargyba, susidūrimams su laukiniais ir kultūringais troliais, net kautynėms su Mokslo Kontrolės agentais ar Budriųjų Ordino teroristais. Bet tik ne susitikimui su kažkokiais monstrais, kuriuos išjudino perkūnas žino ką Girioje tyrinėję sumauti etnografai…

- Tu teisus. Nėra ko landžioti į tamsą. – pridūrė Karimas. – Palauksim aušros. Dieną jie tikriausiai nesišlaisto po Girią. Manęs dabar iš čia ir grandine neištempsi.

Iš kamaraitės jį ištempė ne grandinė. Galai žino, kas tai buvo – Konradas nespėjo gerai įžiūrėti, pernelyg greitai viskas įvyko. Kažkas slidaus, šlapio, besirangančio it storas, riebus smauglys. Pokštelėjo, sužvangėjo sudaužytas lango stiklo paketas, pro debesų properšą trumpam dirstelėjusių abiejų Alverono mėnulių šviesoje tas daiktas ar padaras sublizgo lange vos kelioms akimirkoms. Švilpterėjo lyg lasas vidun, apsivijo Karimo kaklą, skambiai pliaukšterėjo pačiu galiuku, prieš užsiverždamas, ir ištempė net surikti nespėjusį žmogų lauk. Po kelių sekundžių per visą Girią nuaidėjęs klaikus klyksmas paskelbė Konradui, jog su Karimu baigta.

Konradas susigūžė kamaraitės kampe tarsi naktį pabudęs, tėvų namie neradęs, visas kambario kertes siaubais ir baubais apgyvendinęs vaikigalis. Po gero pusvalandžio bildėjimas ir trepsėjimas lyg ir aprimo. Staiga plyksterėjo pašvaistė. Įsidrąsinęs Konradas dirstelėjo pro langą – pleška gyvenamoji troba. Šnerves pakuteno dūmų kvapas. Sklinda ne iš lauko. Kažkur iš vidaus. Panašu, kad pakurtas ir ūkinis pastatas…

Bėgimas nežinia kur ir nuo ko, šaudymas nežinia į ką, turbūt į krūmus, kurie paklaikusiam Konradui
tamsoje pavirto siaubūnais, buvo panašus į slogų, košmarišką sapną. Nebeatlaikė beveik savaitę normalaus poilsio negavę, nuolat įtempti nervai. Nebeliko jokių minčių – vien primityvi, nebesuvaldoma gyvuliška baimė. Net ant diržo kabantį teleportatorių pamiršo.

Dabar diena. Šviesu. Baimė atslūgo. Tačiau grįžti į sodybą paieškoti tarp degėsių draugų ar jų kūnų, Konradas nė negalvojo.

Girioje dedasi kažkokia velniava. Velniava tikrąja šio žodžio prasme.

Teks vienam Vaigelį išsprogdinti. – atsiduso mintyse, vis pasitaisydamas ant diržo kabantį dėklą su teleportatoriumi. Aparatas jį ramino. Jeigu vėl kas atsitiks, pakaks pliaukšterėti per starto klavišą. Maršrutas į Pakrantę nustatytas dar naktį.

Apčiulpė paskutinį kaulą, atsigėrė vandens iš upės, patraukė krantu į “Olos” pusę. Pasidarbavęs kojomis 10 ar 15 minučių, staiga sustojo ir sunerimęs apsidairė. Kažkas ne taip. Dar kiek pamindžikavo, neryžtingai krapštydamasis pakaušį, įsiklausydamas į, rodos, įprastą rytinio miško triukšmą, galiausiai nusikeikė ir liuokterėjo į artimiausią medį, pradingo tankioje lapijoje.

Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus tarp pakrantės krūmų sublizguliavo juodas šalmų plastikas ar lakas. Brrr… Konradas net nusipurtė, pagalvojęs, kaip arti, vos už poros minučių kelio nuo jo buvo pražūtis. Beliko eilinį kartą dėkingai patapšnoti fenomenaliai savo uoslei per petį, dėkojant už savalaikį įspėjimą. Toks ten, aišku, ir fenomenalumas – dauguma eilinių, statistinių kosmitų, palyginus su eiliniu statistiniu technokratinio Alverono gyventoju – tikri ekstrasensai. Tačiau Konradas išsiskyrė ir iš saviškių tarpo. Kariškis. Be ypatingai išlavintos pavojaus nuojautos ilgai neišgyventų.

Iš brūzgynų iššlamėjo dvi šalmuotos, ilgais, juodais apsiaustais vilkinčios, liesos it kaliausės žmogystos. Sustojo beveik toje pačioje vietoje, iš kur į medį startavo Konradas, susižvalgė, neryžtingai patrypčiojo, tarsi pėdsaką pametę šunys. Nusileido statoku krantu prie pat vandens, vėl užsiropštė aukštyn ir sustojusios po medžiu ėmė dairytis aplinkui.

Iš lapijos šnypštelėjo du spinduliai. Užrūko apsiaustai, kaliausės nuvirto į žolę. Šliumšterėjęs iš medžio Konradas atsargiai prisiartino prie, kaip tikėjosi, jau lavonų, batu niuktelėjo vienam jų į šoną. Jokios reakcijos. Nebegyvi. Dar vienas spyris kliuvo galvai, tiksliau, šalmui, panašiam į motociklininko skafandrą – kad atsidengtų veidas.

Net kraujas gyslose sustingo, kai tas veidas atsidengė. Ko jau ko, bet dekabų Alverono miške sutikti Konradas tikrai nesitikėjo.

Karštligiškus svarstymus, iš kur šioje planetoje atsirado Užribio bestijos, kaip jos čia prasmuko ir ką veikia, staiga nutraukė šūksnis iš už nugaros.

- Konradai!

Suglumęs, kad vidury Girios kažkas šaukia jį vardu, Konradas staigiai atsisuko. Už keliolikos metrų stovėjo ką tik iš tankmės išėjusi skarmaluota, murzina, basa moteris su dviem spinduliosvaidžių kastetais ant riešų.

- Tu?! – aiktelėjo, atpažinęs.

Megė.

Moteris puolė jam į glėbį. Paskui staiga atšlijo, neramiai apsidairė.

- Reikia dingti iš čia. Palei upę šitie paukščiažmogiai sukinėjasi ypač dažnai. Turim pasitraukti giliau į mišką.

- Mege, iš kur čia dekabai atsirado?

- Dingstam, Konradai. Papasakosiu viską, ką žinau, bet tik ne čia, ne prie upės.

Nėrė abu į tankmę, sustojo tik už kelių kilometrų nuo upės, prie kažkokio jos intako – siauro upokšnio, smagiai verpetuojančio gilioje griovoje stačiais krantais. Megė nusimetė apdriskusios suknelės skivytus, įsibrido į vandenį praustis. Besivalkiodama po mišką išsiterliojo visa iki ausų, tikriausiai buvo įsmukusi į kokį liūną.

Konradas prisėdo ant akmens, prisidegė priešpaskutinę cigaretę, žvelgdamas į draugužę su švelnia šypsena.

Jo Megė. Kartu mokėsi mokykloje, kartu studijavo universitete. Paskui keliai kuriam laikui išsiskyrė. Tačiau grįžęs iš Achernaro, kur buvo užsiverbavęs į tenykščio monarcho kosminio desanto dalinius, Konradas vėl ją susirado. Nė ieškoti nereikėjo – laukė. Pradėjęs dirbti Tomiui, pasiėmė Megę su savimi, į Alveroną. “Oloje” tik Tomis žinojo apie bendrą juodviejų praeitį ir tikruosius jausmus. Kiti tikriausiai manė, jog Megė jau čia, Alverone, iki ausų įsimylėjo šaunų sargybos vadą. Dar kiti užjaučiamai lingavo galvomis, manydami, kad senas kareivis įsitempė dailutę biologę į lovą panašiai kaip darė Vaigelis, kuris, naudodamasis valdžia, terorizavo kone visas “Olos” moteris.

- Kaip tu atsidūrei miške?

- Pabėgau iš “Olos”. – atsiliepė Megė iš vandens. – Kai pradingai, supratau, jog ir man laikas nešdintis. Juk įspėjai, kad susprogdinsi, jeigu viskas atiteks svetimiems.

- Bet kodėl į mišką? – nesuprato Konradas. – Kodėl ne į Melvilį, kaip buvom susitarę?

- Vaigelis neišleido, o teleportatoriaus neturiu. – paaiškino, gręždamasi ilgus plaukus. – Uždarė visus – jokių išvykų. Baisu, kas ten dabar dedasi. Dekabai vaiko personalą lyg vergus, tik bizūnų betrūksta, o Vaigelis – dešinioji dekabų vado ranka.

Konradas nustebęs pakraipė galvą.

- Ką jie čia veikia?

- Kas?

- Dekabai.

- Ardo įrengimus ir gabena į savo stovyklą.

Konradas dar labiau apniuko.

- Jie nori viską išsivežti. Kur erdvėlaivis – nežinau. Paslėpė. Žmonės tempia viską į stovyklą, o iš ten jau patys dekabai į erdvėlaivį nusineša, kas jiems reikalinga. – Megė pagaliau baigė maudynę, išlipo į krantą. – Gal turi šukas? – pabandė tvarkytis plaukus.

Konradas perbraukė delnu per trumpai kirptą, beveik skustą savo galvą.

- Iš kur?

Megė apžiūrėjo skylėtą suknią, atsitūpė prie vandens, pabandė skalbti. Konradas žvelgė į ją, švelniai šypsodamasis. Tūkstančius kartų matytas ir liestas, absoliučiai visas išmyluotas ir išbučiuotas nuo viršugalvio iki mažojo kojos pirštelio kūnas vis tiek liko toks pat patrauklus ir geidžiamas kaip ir tą naktį Marse, parke po Devisų šeimos kupolu, kur jiedu, ką tik vimanu atskridę iš universiteto išleistuvių pokylio, vienas kitą pirmąsyk pamatė ir palietė. Dar labiau Konradui patiko žmogus, kurio būstu šiame gyvenime tapo tasai kūnas. Dar universitete žinojo, jog jeigu kada nors gyvenime susisuks šeimos lizdelį, tai jo šeimininke gali būti tik Megė ir niekas daugiau. Puiku žinoti, kad ir Megė lygiai taip pat galvoja. Jeigu negalvotų – nebūtų laukusi grįžtančio iš karo, nesitrankytų su juo po visą Galaktiką.
Gera atsiduoti prisiminimams ir švelniausiems jausmams, ką jie visuomet abu ir darė, dažnai netgi apleisdami savo tiesiogines pareigas, tačiau dabar teko nustumti juos į antrą planą.

Piktai nutrenkusi nebesutaisomą ir nebeišskalbiamą suknią, Megė prisėdo ant to paties Heilio spindulių iš pat ankstaus ryto įšildyto akmens, apsigaubė Konrado marškiniais, prisiglaudė laiminga, kad po kelių baisių dienų vėl yra prie ko prisiglausti.

- Kai tu pabėgai, Vaigelis visai pašėlo. – tyliai pasiskundė, pagaliau gavusi progą išsikalbėti. – Turbūt būtų likvidavęs, tik dekabas neleido. “Oloje” trūksta žmonių kroviniams nešioti.

Išgirdęs “likviduoti”, prisiminęs patį “likvidatorių”, Konradas kreivai nusišiepė.

- Kaip tau pavyko ištrūkti?

- Mes, merginos, kasdien nešiojome į stovyklą prietaisus – visokią smulkmę. Nutaikiau momentą, kai palyda užsižiopsojo ir liuokterėjau į krūmus. Toli nesivijo, tikriausiai nusprendė, jog vis tiek miške viena ilgai neišgyvensiu.

- Labai teisingai nusprendė.

- Nesąmonė. Žvėrys man nebaisūs, esu puikiai ginkluota. Planavau eiti pas trolius į kaimą, jie padėtų pasiekti žmones. Girioje juk veikia Pakrantės ekspedicijos – pas juos troliai mane ir nuvestų.

- Drąsi mergytė. Po velnių, maniau, lauki manęs Melvilyje. Šūdas! Vos tavęs nesusprogdinau… - net nusipurtė nuo tokios minties.

Megė prisimerkė iš malonumo, jo rankai švelniai liečiant skruostą, pamažu besileidžiant žemyn, link kaklo ir dar truputėlį žemiau. Bet ir vėl atitoko, vėl subruzdo jo glėbyje.

- Reikia bėgti iš čia. Juk turi teleportatorių.

Konradas papurtė galvą.

- Teleportuosies viena. Išsiųsiu tave į mudviejų namuką Ryklio Dantų pusiasalyje, kur praleisdavome dienas, nuvogtas nuo Tomio ir Vaigelio.

- Ir naktis. – svajingai šypsodamasi sumurkė Megė.

- Palauksi manęs ten.

- Ne.

- Kodėl? – nustebo Konradas.

- Todėl, kad keliausim kartu. Į Melvilį, į Heilį, į Marsą – nesvarbu kur, svarbu – kartu. Dviese. Aš ir tu. Kuo toliau nuo viso šito… - apsidairė aplinkui su pasišlykštėjimu.

- Man reikia pasilikti. Privalau sunaikinti “Olą”, supranti?

- Nesuprantu!

- Nesvarbu. Vis tiek neatkalbėsi. Ar bent įsivaizduoji, kokios košės mes čia privirėm?

- Ne mes ją virėm, ne mums ir srėbti. Tai Tomio ir Vaigelio viralas. Ypač Vaigelio. Tegu pats ir springsta.

- Taip, tu teisi – tai Tomio ir Vaigelio viralas. Kokios nuostabios svajonės čia, Girioje, buvo bandytos įgyvendinti! Kokios kilnios ir humaniškos! Ir koks niekingas krachas!

- Nori atkeršyti Vaigeliui už sužlugdytas svajones, sugriautus planus?

- Velniop Vaigelį. Menkysta. Pats nugaiš, kam teptis rankas?

- Siunti ant Šeimininko?

- Kaip galiu nesiusti ant brolio ir brolienės žudiko? Bet jis ir be manęs atpildo sulauks. Nesiruošiu nieko bausti, niekam keršyti.

- Tai kuriems galams reikalingas sprogimas?

- Jis reikalingas todėl, kad esu perkūniškai įbaugintas, Mege. Gerais norais pragaras grįstas – žinai šį posakį? Pameni istoriją, kai šutvė naivių fizikų padovanojo Amerikai atominę bombą, kad būtų kuo Hitlerį pribaigti? Bet argi kam rūpi mokslinčių svajonės? Amerika padėkojo už dovaną ir išgarino du šimtus tūkstančių japonų. Štai kokie buvo norai ir koks rezultatas. “Olos” atveju šis posakis išsipildė su kaupu. Aš tik dabar galutinai įsisamoninau, jog nei Mokslo Kontrolės inkvizitoriai, nei Budrieji visai nėra jokie mokslo priešai, kaip juos vadina nesibaigiančių kontrolių įpykinti ir įžeisti mokslininkai. Tie žmonės tik stengiasi apsaugoti pasaulį nuo naivių geranorių. Geri Tomio ir mūsų visų norai baigėsi tuo, jog “Olą” iš mūsų galiausiai atėmė ir man dabar kelnės šlampa, kai pagalvoju, kas atsitiks, jeigu leisiu dekabams išsivežti tai, ką jie pagrobė. Jeigu Budrieji slėpė tą archyvą nuo pačių žmonių, tai kas atsitiks, kai jis paklius į nagus aršiausiam žmonijos priešui?

Iš šios pusės problemos Megė nebuvo svarsčiusi. Iki šiol jai terūpėjo savo pačios ir svarbiausio žmogaus jos gyvenime reikalai.

- Aš lieku su tavimi. – žaibiškai apsisprendė.

- Baik. Pakęst negaliu kvailo, beprasmiško heroizmo.

- Bet…

- Ir ištikimybei pademonstruoti dar turėsi begalę progų.

- Bet Konradai…

- Nebūk užsispyrusi. Neperkalbėsi. Esi pernelyg man brangi, kad šitaip tavimi rizikuočiau.

- Bet juk aš buvau dekabų stovykloje. Žinau paukščiažmogių judėjimo tarp “Olos” ir stovyklos maršrutus. Veikdami kartu, sutaupysime daug laiko, išvengsim daugybės pavojų, kurie tau grės, ruošiantis antpuoliui, žvalgant vietovę. Pats matai – galiu tau smarkiai pagelbėti.

Konradas kurį laiką raukėsi, piktai dėbčiodamas į karingai nusiteikusią draugužę. Galiausiai apsisprendė, linkterėjo galva.

- Gerai. Dviese pakariausim.

Megės veidas nusigiedrijo.

- O sudoroję dekabus – keliausim namo, į Marsą.

- Taip.

- Visam laikui.

- Taip. – linkterėjo Konradas. – Nusipirksim kupolą dykumoje. Mažą, jaukų dvarelį po tuo kupolu. –
prisiminė jos paprastas, moteriškas svajones apie namus, šeimą, ramybę.

- Ir niekad daugiau nebesivelsim į jokias avantiūras. – šypsojosi laiminga Megė, žvelgdama į jį spindinčiomis akimis, tarsi nuotaka į “taip” tariantį jaunikį prie altoriaus. – Galbūt pagaliau vaikučių Dievas duos, kai nusiraminsim… Aš vis laukiu, vis tikiuosi… - nedrąsiai prikando lūpą. – Konradai, juk mums jau per trisdešimt…

- Ir ilgai bei laimingai gyvensim. – užbaigė Konradas, labai smarkiai tuo abejodamas.