Tu, svajone, tik nemirk. Plazdėk vasaros dangum, kilk kartu su paukščiais.
Skriek baltais debesimimis ten, kur nesibaigia amžinai žvaigždėta naktis.
Skriek ten, kur mano laimė slepias. Skriek ten, kur tos žalios akys merkias.
Svajone mano, nusileisk trumpam ant žemės ir parnešk man raudoną žožės žiedą. Mintim nukeliausiu aš pas tas žalias akis, uždengsiu jas delnais, lūpomis paliesiu veidą, į delnus įdėsiu rožę ir išeisiu, ir paliksiu jį laimingą. Lai prisimena mane ir pirmą sniegą.
Išskriesiu su tavim, svajone, ten, kur mano laimė slepias. Išskriesiu ten, bet niekada neužmiršiu žalių akių, kuros jau užsimerkė...
Ir mano viltie, tu negesk. Nepalik manęs, šviesk ir padėk surasti tą ramią žvaigždėtą padangę, kurioje neužmirštamos žalios akys merksis, bet niekada jau nebeskaudins. Padėk surasti tą vienintelę laimę...