Vakar pavargau nuo savo žaizdų . Senelė vis kartodavo: „kol „ženysies“ užgis“ . Neužgijo. Jau senų sniausiai vedžiau save, o žaizdos tik gilėja. Sako, skausmą kelia vienatvė. Nesąmonė. Vienatvė tik maloniai kutena, grakščiai šuoliuodama rubiniais ornamentais per skaisčią, gal šiek tiek pablyškusią odą. Tik kartais, kai ji netyčia (dažniausiai – tyčia) užkliūna ir pargriūna, aštriomis alkūnėmis įsiremdama į mano kūną, ima skaudėti kažką viduje. Nežinau ką. Tu sakei, ten tuščia .

Vakar, pavargusi nuo savo žaizdų išėjau. Neatsimenu kur. Į parduotuvę gal, arba ne. Tu žinai. O aš žinau tik, kad parsinešiau visą šusnį senų laikraščių ir sukarpiau pageltusius lapus, kartais dar paskaitinėdama pasenusias naujienas, kurios jau niekam neberūpi. Smagu visai. Prisiminiau pradinę, kai iš popieriaus lankstydavom įvairiausius daiktus: laivus, lėktuvus, kepures. Bet nesugebėjau prisiminti, kaip tai daroma. Tiek to.

Vakar, pavargau nuo savo žaizdų , surinkau visas negyjančias ir ėmiau vynioti į pasenusių laikraščių geltonų lapų skiautes. Čia tikrai niekas nieko neieškos. Aš vyniojau, o tu man nepadėjai. Pažiūrėjai pašaipiai ir pasakei, kad aš jau pakankamai didelė viską daryti pati. Netikiu. Jei būčiau didelė, man nebūtų tap skaudėję, kai supratau, kad kai kurios žaizdos  niekad taip ir nesugis. Aš nemoku taip abejingai į viską reaguoti, kaip tai daro dideli. Aš sugebu tik apsimesti, kad man nerūpi, ironiškai nusijuokti ir išeiti. O išėjus kristi ant grindų ir leisti ašaroms nuplauti skausmą nuo raustančių skruostų arba tyliai sėdėti tuščiame kampe ir leisti vienatvei bėgioti rubininiais ornamentais per vėstančią blyškią mano odą.