Bleikas nė negalvojo, jog po to, kai į jo rankas pakliuvo Budriųjų archyvas, teks pasilikti Alverone, juolab atsidurti Girioje. Jau buvo nusipirkęs bilietą į Marsą laineryje “Pelikanas”, kursuojančiame tarp Diomedo ir Mėnulio Stočių, tačiau planus sumaišė pokalbis su Bastjenu tame pačiame “Jazmino” viešbutyje, kur jiedu ištardė studentą. Bastjenas pasikvietė jį ten, pranešęs, jog gavo pritrenkiančios informacijos. Nori nenori teko atidėti kelionę ir spausti į viešbutį.

Bastjenas nekamavo kolegos įžangomis, iškart ėjo prie reikalo.

- Kalba eina apie konteinerius. – paaiškino. – Užpernai į Alveroną atkeliavo 4 konteineriai su Heilio imperijoje pagaminta moksline įranga. Žodžiu, kontrabanda ir Sinodo draudimo tiekti Alverono barbarams šiuolaikines technologijas pažeidimas.

- Kuo aš čia dėtas?

- Įrengimus užsisakė gamykloje dvi Heilio firmos, dirbančios Oreste, tačiau erdvėlaivis su kroviniu kažkodėl teleportavosi į Alveroną.

- Trumpiau, Bastjenai. – paprašė Bleikas. – Kažkas atsivežė į Alveroną 4 konteinerius modernios įrangos. Kaip tai buvo padaryta, manęs nedomina. Sakyk, kas tokie tai padarė, ir ką tai turi bendra su manimi?

- Aš nežinau, kas tai padarė, todėl ir pasakoju apie krovinio kelią iš Heilio į Alveroną.

Bleikas siurbtelėjo kavos, staiga išvertė akis ir kurį laiką švokštė, visas apsiašarojęs.

- Velnias! Burną nusiplikiau! Dabar visą dieną valgyt negalėsiu! Bet tu pasakok, Bastjenai, pasakok, aš klausau. – paragino, žvilgterėjęs į laikrodį. – Vis tiek į keltą pavėlavau.

- Alverone konteineriai kokį pusmetį klajojo iš miesto į miestą, keisdami šeimininkus, parduodami ir perparduodami, kol, pagaliau, susirinko į vieną krūvą. Ir žinai kur? Ogi Fort Nikolajevo mieste. Čia ir pradingo jų pėdsakai. Konteineriai tarsi skradžiai žemę prasmego. Juos nupirkusi ir į Stepę atvežusi firma pasirodė esanti fiktyvi. Atvykę jos adresu, Mokslo Kontrolės detektyvai rado daržovėmis prekiaujantį kioską. Visos kitos firmos, dalyvavusios konteinerių judėjime nuo Diomedo iki Alverono Stepės – tokios pat fiktyvios.

- Kas tai per įranga?

- Labai sudėtinga ir brangi medicininė aparatūra. Heilyje ji gana plačiai paplitusi, tačiau Alverono barbarai nė nesusigaudytų, ką su ja veikti, kaip senovės egiptietis nežinotų, kas per velnias yra, pavyzdžiui, branduolinis reaktorius. Štai tau pirmas galvosūkis – kas per žmonės laukinio Alverono provincijoje žaidžia tokiais sudėtingais žaisliukais?

- Na?

- Heilio mokslininkai atkrinta. Kuriems galams grūstis su visa aparatūra į kitą planetą, jeigu dirbti galima namie? Be to, įrengimai buvo gabenami slapta.

- Nelegalai. – pasufleravo Bleikas.

- Teisingai. Kitaip nesislėptų laukinėje šalyje ir pirktų aparatus legaliai, o ne per ilgą grandinėlę neatsekamų tarpininkų.

- Kur tu lenki, Bastjenai? Įtari, kad čia įsimaišė Deviso šutvė?

- O tu gali atmesti tokią versiją? Aš – ne. Todėl ir kapstau šia linkme. Ir tau patarčiau pasilikti Alverone, patalkininkauti. Beje, šios versijos naudai byloja dar vienas dalykas – pranešimai iš Girios.

- Nesuprantu. – nustebo Bleikas. – Mokslo Kontrolė turi darbuotojų Girioje? Mums dirba troliai?

- Ten veikia keliolika mokslinių ekspedicijų. Alveroniečiai tiria trolius, o trolių tyrinėtojus prižiūri mūsiškiai. Šiaip visi tie lingvistai, etnografai, istorikai ir kitokie humanitarai Kontrolės nedomina – nepavojinga publika. Kita vertus, etnografinė ekspedicija gali tapti puikia priedanga visai kitiems darbams.

- Suprantu.

- Ir štai, vienas mūsiškis, dirbantis su etnografais, pastaruoju metu ėmė siųsti vadovybei labai keistus pranešimus.

- Apie etnografus?

- Apie trolius.

- ???

- Per trolių kaimus nusirito keistų gandų banga. Pasakojama apie kažkokias baidykles, kokių niekas iki šiol Girioje nematė. Apie ugnimi besispjaudančius monstrus, deginančius trolių kaimus. Tie monstrai, pasak trolių, yra dar baisesni už geležinius slibinus, kuriais skraido žmonės...

- Pasakos? Legendos? Folkloras? Alverono Mokslo Kontrolė kvaršina sau galvą tokiais niekais?

- Tai ne niekai. – paprieštaravo Bastjenas. – Pasakos neatsiranda ir nepaplinta staiga, vos per kelias savaites ar net dienas. Be to, gandai pasitvirtino. Kažkas iš tikrųjų masiškai žudo trolius. Ištisais kaimais pjauna. Ir tai – ne kova tarp laukinių ir kultūringųjų trolių.

Bleikas kurį laiką mąstė, paskui linkterėjo galvą, sudėliojęs viską į lentynėles.

- Marse nušvilpiami Ordino archyvai. Prieš tai kažkas nupirko ir atvežė į Alveroną sudėtingą medicininę įrangą. Archyvo vagis Devisas – biologas. Medicininius įrengimus tikriausiai galima panaudoti biologiniams tyrimams ar kažkokiems darbams... Hm... Galiausiai Girioje, visai netoli Fort Nikolajevo, kur paskutinį kartą pastebėti konteineriai, pradeda dėtis paslaptingi dalykai...

- Matai, kokia sklandi istorija susidėlioja. – patenkintas nusišypsojo Bastjenas. – O tu sakai – pasakos, folkloras...

Šitaip jis ir atsidūrė Girioje. Teleportavosi keturiese – Bastjenas, Bleikas ir du Kontrolės eiliniai – Kovalskis ir Bergas.

Denis Gibsonas atėjo į stovyklą netoli Stumbro kaimo, vos tik jie ją įkūrė. Pasisveikino, supažindino kolegas su savo palydovu troliu Ežiu. Visi susidomėję jį nužvelgė – nei Bastjenas, nei eiliniai Kontrolės agentai, nei, tuo labiau, marsietis Bleikas dar nebuvo savo akimis matę tikro Girios trolio. Pakrantėje ir Stepėje galima sutikti tik į nelaisvę paimtus laukinius. O trolis, jeigu ne žalsvas kailis, mažai kuo besiskirtų nuo žmogaus – net drabužiai įprasti. Šortai, odinis apavas, panašus į indėnų mokasinus, atlapi drobiniai marškiniai, platus odinis diržas. Ant diržo kabo makštis su dideliu, kraugeriškai atrodančiu medžiokliniu peiliu, taip pat dėklas su pistoletu.

Pats trolis nebuvo toks smalsus. Prie žmonių priprato bendraudamas su Gibsonu ir jo kolegomis etnografais.

Bleikas pasodino svečius prie laužo, padavė po lėkštutę mėsos, pačirškintos virš laužo.

- Vaišinkitės. – paragino. – Ir papasakokit, kas čia dedasi.

- Velniava kažkokia. – pasiskundė Gibsonas. – Iš pradžių nutilo bazės siųstuvas. Pamaniau, gal sugedo, todėl pasiunčiau pas kolegas trolį. Vyrukas dingo kaip į vandenį, net lavono neradome. Paskui iš trolių kareivių sužinojau, jog tą naktį, kai nutrūko signalas, bazėje ar šalia jos vyko didelis šaudymas. Pats eiti į bazę pabijojau... Visi tie gandai – patys suprantat... – skėstelėjo rankomis, pasiteisindamas. – Likau vienas. Kam kokia nauda iš to, jei žvalgybos metu nusisuksiu sprandą?

- Teisingai. – pritarė Bastjenas.

- Kokiu tikslu atvykote? – pasidomėjo Gibsonas. – Tirsite etnografų žūties aplinkybes?

Bastjenas papurtė galvą.

- Mes lipame ant kulnų tarptautinei nelegalų gaujai. Yra versija, kad įvykiai šiame Girios rajone gali būti kažkaip susiję su gaujos veikla.

- Aišku.

- Tai tu taip ir nenuėjai į savo bazę? – paklausė Bleikas.

- Ką tik iš ten grįžau. Šiąnakt pilies bokštuose budėję trolių kareiviai matė ant kalvos didelį gaisrą. Ryte pagaliau įsidrąsinau ir lydimas Ežio nuėjau...

- Ir?

-Radau tik krūvą pelenų ir nuodėgulių. Vienkiemis supleškintas iki pamatų. Jokių lavonų, jokių pėdsakų – nieko, kas padėtų suprasti, kas ten vyko, kas ką užpuolė, kas ir kodėl vakar sudegino sodybą.

Pokalbis mažai suprantama žmonių kalba apie visiškai jam nesuprantamus dalykus troliui Ežiui greitai pabodo. Iki soties atsižiūrėjęs į keistus žmonių daiktus, jis ėmė dairytis aplinkui. Staiga jam net kailis pasišiaušė iš siaubo.

Galingame medyje, už keliolikos metrų nuo stovyklos, kažkas slėpėsi. Kažkas labai didelio, puikiai Ežiui pažįstamame miške dar nematyto, visiškai šiam miškui svetimo. Įsižiūrėti, kas tai yra, neįmanoma – trukdė tanki medžio lapija. Ežys įžvelgė tik neaiškų siluetą ir dvi pro tarpą tarp šakų tingiai mirksinčias geltonas, delno didumo paukštiškas akis, nutolusias viena nuo kitos per pėdą.

Bleiko žvilgsnis netyčia užkliuvo už persigandusio trolio. Marsietis liovėsi kramtyti, pasekė, į ką Ežys taip vėpso, paskui staigiai išsitraukė ginklą ir žiebė spindulį į medį. Pažiro kibirkštys, užsiliepsnojo lapai, užrūko dūmai.

- Kas atsitiko?! – pašoko visi ant kojų.

Bleikas klausiamai sužiuro į trolį.

- Akys! – duso iš siaubo tasai. – Va tokios! – atstatė plaštaką su išskėstais pirštais.

Akių medžio lapijoje Bleikas nepastebėjo. Spėjo pamatyti tik didžiulį šėšėlį, pradingusį tankmėje. Kiti išvis nieko nematė.

- Sveiki atvykę į Alverono Girią. – kreivai šyptelėjo Bleikas ir atsisuko į Kovalskį. – Ką rodo biolokatorius?

- Ekranas tuščias, sere... Ne... – tučtuojau pasitaisė. – Štai. – bakstelėjo pirštu į ekraną. – Vos įžiūrimas Heilio apšviestame ekrane taškelis, tolstantis nuo mūsų didžiuliu greičiu. Nespėjau užfiksuoti jo biolauko parametrų, bet jie kažkokie... Velnias, tai ne žmogus! Ir ne trolis – juk žmonių ir trolių bioenergetiniai parametrai beveik vienodi...

- Nežiopsok! – subarė jį Bleikas. – Ne į turistinį žygį susiruošėm. Jeigu trukdo šviesa – kuo nors pridenk ekraną.

- Klausau, sere! – išsigandęs Kovalskis apsikabino prietaisą ir įropojo su juo į tamsią palapinę.

Bleikas nužvelgė persigandusius vyrus.

- Užteks krauti į kelnes. Bergai, susisiek komunikatoriumi su Melviliu, tegu atsiunčia galingesnį biolokatorių, kuriuo galėtume stebėti apylinkę bent jau 10 kilometrų spinduliu. Kitaip mus vėl užklups iš netyčių. Kovalski! – riktelėjo link palapinės. – Nejuokink žmonių – lįsk lauk. Aparate yra aliarmo sistema, nejau iš tos baimės pamiršai, ko mokiau Melvilyje? Įjunk ją. Jeigu prie stovyklos artinsis ne trolis ir ne žmogus, sužviegs sirena.

Trumpos konkrečios komandos ir ramus, įsakmus Bleiko balsas vyrus šiek tiek nuramino.

- Dabar – prie stalo. – baigė Bleikas, sėsdamasis atgal į savo vietą prie laužo.