Tu esi tu, aš esu aš. Mūsų vienis yra vienatvė. Mes esame skirtingose laiko juostose, galbūt skirtinguose pasauliuose, ir vis prasilenkiame. Kartais aš išvystu tavo šešėlį ir skubu iš paskos, tikėdamasi pavyti, bet tu čia pat dingsti už kampo. Mes gyvename labirinte, o galbūt esame įkalinti atskirose stiklo sferose – aš negirdžiu tavęs, tu negirdi manęs, aš tik matau, kad tu egzistuoji.

Skausmas yra mūsų bendras kūdikis. Mes auginame savo Skausmą. Jis pereina visas sienas, visus labirintus ir nuolatos neapleidžia nei tavęs nei manęs. Skausmas tarsi ištikimas šuo, tarsi mūsų akys ir jutimai. Jei skausmas materializuotųsi, jis taptų širdimi. Galiu net pajausti, kaip jis plaka.

Mes amputavome savo meilę vienas kitam. Ji buvo tarsi keista nenaudojama galūnė, kuri galiausiai susižeidė, supūliavo ir teko ją nupjauti. Yra toks sindromas, kai vis dar jauti nupjautą pirštą. Tu klausi manęs – ar vis dar myliu. Tau galiu atsakyti – jaučiu tą amputuotą meilę. Bet kaip su nupjautu pirštu nieko negali padaryti, taip ir su amputuota meile. Negaliu jos pasikinkyti ir išvykti į kovą prieš pyktį, neviltį, kančią.

Vyras ir moteris turėtų būti diena ir naktis, bet mes esame dvi dienos, dvi saulės, mes kovojame, kuri švies ryškiau, kol galiausiai sudeginame viena kitą.

Tu ieškai manęs tarp jūros akmenėlių, tarsi to vienintelio spindinčio kristalo, ar vienintelio margo akmens. Bet pažvelk – aš esu jūra, ir skalauju tau kojas, aš bandau atimti iš tavęs visus akmenėlius, atsigręžk į mane! Galiausiai tu palieki mane vieną ir nueini, taip ir neradęs savo akmens. Sutemsta, stiprėja bangos, dumblas iš dugno pakyla į viršų ir užlieja pakrantę. Ryte tu braidai po smirdantį ir šiukšliną smėlį ir bijai lipti į šaltą vandenį. Taip tu niekados nerandi manęs.

Mes esame du debesys: nuolat keičiame savo formą, pavidalus ir spalvą, skubame tolyn, genami vėjo, taip ir nepajėgdami atpažinti vienas kito. Galiausiai netyčia susidūrę, sukuriame žaibą, griausmus ir liūtį. Mes niekados nebuvome tie laimingi plunksniniai debesys, kurie supasi tarsi vėduoklės, karts nuo karto užgriebdami vienas kito kraštą ir spindėdami vaiskiame danguje. Į tokius debesys visi žiūri, gulėdami pievoje, kramtydami smilgą, ir jausdami begalinę palaimą. Ar matei, kad kas taip žiūrėtų į du juodus, žaibuojančius debesis? Mes sėjame nerimo ir baimės nuojautą…

Ar yra tokia vieta, toks pavidalas, kuriame mes rastume vienas kitą? Tu esi tu, aš esu aš, atsakai.