Sūnau, kaip greitai Tu augai –
Neužilgo jau tapsi subrendusiu,
Gailiuos, kaip mažai tau daviau,
Gal mažiau, nei draugai ir gatvė...

Nepastebėjau, kaip greitai užaugai,
Nespėjau aš augti kartu su tavim.
Todėl man niekad netapsi suaugusiu
Kaip ir aš tėvui – išliksi mažu sūnumi.

Buvo visokių, ir džiaugsmo dienų
Buvo dienų, kai nesutarėm, pykom.
Nors bariaus – širdyje didžiavaus,
Kai kartodavai mano darytas klaidas.

Buvimu tu išmokei suprasti daugiau,
Už tai pamilti vėl moterį, būti laimingu...
Ir iš savęs tikėtis ir viltis daugiau,
Atsakyti už tai, ko iš tavęs tikis...

Viliuos, iš manęs daug ko išmokai,
Nes geriau tai darai už mane...
Ir suprasi tu viską, kai pats tapsi
Tuo, kuriam vis dėltto reikia sūnaus.

Dėkingas aš tėvui ir tėvo tėvams
Už tai, ką davė tau perduot. O tu priėmei,
Lyg savaime tai būtų gamtos dovana,
Perduota iš kartos į kartą, be sąlygų...

Ačiū tėvui – tėvo sūnui
Dėkoti verta...
... ir ne tik tokią dieną.