Konradas jau iš tolo pastebėjo, kad Stivo kambaryje kažkas negerai. Aklam reikia būti, kad nepastebėtum. Kai automobilis privažiavo dar arčiau motelio, kuriame jiedu su Stivu prisiglaudė, išnešę kudašių iš spąstais virtusio buto proletariškame kvartale, viskas paaiškėjo galutinai. Namukas kėpso visai netoli gatvės, tad aiškiai matėsi įskilęs langas, viduje – sulaužytos žaliuzės ir pro atvirą orlaidę lauk besiskverbiantys dūmai.

- Sustok. – paliepė vairuotojui. Be jo ir vairuotojo Luji, mašinoje buvo dar du vyrai, kurie sutiko atlikti savo bosui Stivui keblų darbelį, apie kurį kol kas žinojo vien Konradas. Automobilis sustojo. Konrado, Luji, Dimos ir Karimo žvilgsniai susmigo į 25-ojo “Pakeliui į stepę” motelio namuko langus.

- Šaudo. – pirmasis blyksnius viduje pastebėjo Karimas.

- Dingstam iš čia! – akimirksniu sureagavo Konradas. – Spausk, Lu!

- O kaipgi Stivas? – suglumo tasai.

- Jam jau galas. Niekuo padėti nebegalim, o įsivėlę į mūšį – baigsim kaip jis, kad ir kas tokie čia bebūtų – Mokslo Kontrolė, Budrieji ar Vaigelio žmonės. Mink iš čia!

- Kaip jie mus taip greitai surado? – apstulbo Dima.

- Koks, po velnių, dabar skirtumas?

Automobilis stovėjo po degalinės stogeliu. Lu įjungė pavarą, tačiau pajudėti iš vietos nebespėjo. Į užpakalinį bamperį stuktelėjo griozdiškas karinis džipas, o dar vienas toks pat griozdas iškriokė iš už degalinės parduotuvės pastato ir užkirto Lu “Pegasui” kelią į priekį. Visą dėmesį į motelį sutelkusi ketveriukė nė nepastebėjo, iš kur tie juos užklupę džipai atsirado.

Spąstai.

Mašina užblokuota, o pro džipų langus jau lenda spinduliosvaidžių antgaliai, krypsta į “Pegaso” pusę. Pasprukti nebeįmanoma. Net durelėms atidaryti laiko nebėra. Galas.

Ir staiga viskas išnyko. Dingo džipai, degalinė, motelis, parduotuvė, dingo žmonės, buvę po stogeliu. Ką tik sėdėję prirūkytame mašinos salone vyrai staiga pasijuto atsidūrę kažkokiuose brūzgynuose. Čia pat stovi ir Konradas, laikydamas rankoje aparatą, panašų į mobilų telefoną.

Tokio staigaus vietos pasikeitimo priblokštas, dėl savo smegeninės būklės sunerimęs Dima patyliukais nusikeikė. Panašiai nutinka sapne. Ką tik buvai vienoje vietoje, kažką darei, o paskui staiga pasikeičia ir vieta, ir sapno tema – atsiduri visai kitur, darai visai ką kita, kalbi visai su kitais žmonėmis. Tačiau tikrovė tam ir tikrovė, kad joje nieko panašaus neatsitiktų…

Šaltakraujis Karimas lėtai apsidairė, atidžiai viską ir visus apžiūrėjo, užsimerkė ir stipriai papurtė galvą, vaikydamas šalin haliucinacijas. Kai atsimerkė ir pamatė, jog niekas nepasikeitė, rytietiška ramybė akimirksniu pradingo ir jis prapliupo keiktis ne prastesniais rusiškais matais už rusą Dimą.

- Mes Girioje. – paaiškino Konradas.

- Šit kaip? – Karimas vėl lėtai apsidairė. – Gerai, kad Girioje…

Niekas nepaklausė, kaip galima šitaip staigiai peršokti iš Fort Nikolajevo priemiesčio į Girią. Velniai tuos kosmitus supaisys, su jų technikos stebuklais. Vyrams dabar visai nerūpėjo, kas per aparatas Konrado rankoje žybčioja. Vyrai staiga suprato, jog žudikai, jau kreipę į juos ginklus, daugiau nebegresia ir tai – svarbiausia. Mirtis, kuri atrodė jau nebeišvengiama, staiga atsitraukė. Visi trys lengviau atsipūtė.

- Mes materializavomės už dešimties kilometrų nuo “Olos”. – pridūrė Konradas.

- Tokiu atveju reikia skubiai iš čia nešdintis. – susirūpino Dima.

- Tik po to, kai darbą padarysim.

Visi trys klausiamai sužiuro į Konradą.

- Ketinu sunaikinti “Olą”. Šiam darbui jus ir pasamdžiau. – paaiškino šis.

- Iš proto išsikraustei? Stivas mums pasakojo, kas tai per…

- Po “Ola” yra susinaikinimo įrenginys. Apie jį nežino nei Vaigelis, nei Šeimininkas, tik aš, o dabar dar ir jūs. Tai mano brolio idėja – pakišti po statiniu kelias tonas sprogalų, kurie pavers tyrimų centrą giliu krateriu, iškilus užgrobimo grėsmei. Dabar būtent taip ir atsitiko – “Ola” užgrobta.

- Mhmmm…- pasitrynė delnu smakrą stipriai susimąstęs Dima. – Kaip ją susprogdinti ?

- Turim prieiti arčiau.

Vyrams toks variantas nepatiko.

- Ką tik pasprukom iš vienų spąstų, o tu jau siūlai kitus.

- Sprogdiklio veikimo spindulys, deja, tik 2 kilometrai. Tai susinaikinimo, ne sunaikinimo įrenginys.

- Du kilometrai… - dar stipriau pasitrynė smakrą Dima. – Sprendžiant pagal tai, ką spėjo papasakoti Stivas, teks prasmukti pro pirmąjį žvalgų žiedą, juosiantį objektą 3 kilometrų spinduliu.

- Teks. – patvirtino Konradas. – Argi tai pirmas kartas, kai jūsų komandai reikia kažkur prasmukti? Stivas mane patikino, kad turit pakankamai patirties.

- Turėti, aišku, turim, bet…- trys Stivo mokiniai neryžtingai susižvalgė. – O kaip nors kitaip tos bombos suprogdinti negalima?

- Detonatorius aktyvuojamas per radiją pasiunčiamu užkoduotu signalu. Radiostočių Girioje, kiek žinau, nėra. Iki artimiausio dvaro stepėje – ne mažiau kaip 300 kilometrų, be to, fermerių stotys paprastai yra skirtos pokalbiams su darbininkais plantacijose, siųstuvai per silpni, kad Girią pasiektų pakankamai galingas ir neiškraipytas signalas. Tokių siųstuvų galima rasti tik karinėse bazėse arba Fort Nikolajeve.

- Hm…taaaip…- nutęsė Dima. – Gal tu ir teisus. Prišliaužti prie “Olos” per du kilometrus, nugnybus keletą slapukų, tikrai paprasčiau, negu brautis į karinę bazę ar į komercinę radiostotį vidury miesto. Einant naktį, sumaniai užsimaskavus, galima išvis ant žvalgų neužsirauti, be jokio šaudymo prasmukti. O tada – spust mygtuką ir viso gero…

- Nieko čia sudėtingo. – pritarė galiausiai ir Karimas. – Jei nešdamas muilą iš katorgos pralindau pro sargybinių su šunimis žiedą, tai apmulkinsiu ir Vaigelio žioplius. Ypač dabar, kai pasak Stivo, geriausi vyrai išsilakstė paskui Konradą. Tik nesuprantu, kam to reikia.

-Nenoriu, kad mano ir brolio darbo vaisiai atitektų svetimiems. Tie tipai užsimojo apkvailinti Devisus, pasinaudoti jais. Kai baigsim darbą, nuskriskit, vyručiai, į Saulės sistemą – pamatysit, kas yra Devisai. Už savo žaidimus Šeimininkas užmokės, kaip užmokėjo visi, kas stojo skersai kelią mūsų šeimai.

Vyrai tylėjo.

- Bijot? – apžvelgė visus paeiliui Konradas. – Negaliu smerkti – ne į pikniką dešrelių kepti susiruošėm. Kažkas iš mūsų galbūt nebegrįš iš Girios. Jeigu abejojat – sakykit iš karto. Pasitraukti tikrai nekliudysiu – pats teleportuosiu į bet kurią Kontinento vietą, kur panorėsit. Jūs – ne mano žmonės, įsakinėti negaliu. Padėsit sunaikinti Vaigelį – tarsiu nuoširdų “ačiū” ir dosniai atsilyginsiu. Pasitrauksit – saugiai nugabensiu į Pakrantę.

Trijulė dėbčiojo į kits kitą. Pirmas prabilo Dima.

- Su finansais striuka. Stivo nebėra – kam dirbti? Rimti užsakovai turi savų specų, o su nerimtais prasideda tik savižudžiai.

Konradas atsisuko į Lu su Karimu. Pastarasis su rūgščia veido išraiška knebinėjo savo spinduliosvaidį.

- Turiu tik du atsarginius energijos šaltinius. Mažoka. – caktelėjo liežuviu, susirūpinęs. – Gerai, kad paralizatorių šįryt į kišenę įsimečiau, lyg ką nujausdamas. Vis šis tas.

Konradas nusišypsojo.

- Ačiū, vyrai.

Netrukus jie jau žingsniavo vorele per tankmę. Pirštai – ant spinduliosvaidžių saugiklių, ausys ištemptos, akys tarsi radarai naršo kiekvieną tankmę… Giria. Trolių valdos. Vyrai ėjo neskubėdami, vikriai išsilenkdami šakų, kad nesušlamėtų, kad nulaužtos vytelės nepaliktų galimiems persekiotojams aiškių pėdsakų. Visi trys Stivo mokiniai – profesionalai, ne vienus metus treniruoti, kaip išgyventi priešo teritorijoje. O Alverone priešas gyvena miške.

Užkopęs ant gana aukštos kalvos, panašios į dirbtinai supiltą, vėliau ilgus dešimtmečius, o gal šimtmečius nebenaudojamą piliakalnį, Konradas staiga sustojo, kilsterėjo ranką. Pastebėję signalą “Dėmesio!” – sustingo ir kiti. Kitu gestu Konradas susikvietė juos pas save, parodė į priekį. Trys kamufliažiniu kremu išterlioti veidai, kuriuose tik akys ir dantys blizgėjo, nukrypo į tą pusę, kur rodė vado smilius.

- Matj tvoju, čia dabar kas!? – negalėjo patikėti savo akimis Dima.

Ant piliakalnio viršūnės, nedidelėje aikštelėje, nuvalytoje nuo augmenijos, stovėjo sodyba. Paprasčiausias vienkiemis. Gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, artezinio šulinio ir vandentiekio siurblinės būdelė, nedidukas baseinas kieme. Žolė laukymėjė ne per seniausiai nušienauta. Ant virvės, ištemptos tarp ūkinio pastato ir trobos, silpname vėjelyje tingiai plaikstosi džiūti pakabinti skalbiniai…

Vyrus toks vaizdas taip apstulbino, tarsi sugrįžę į Pakrantę, vietoje daugiamilijoninio Melvilio su jo debesis pradūrusiais dangoraižiais, būtų pamatę paprasčiausią pievą su trolių kaimu per vidurį.

- Kažkas čia ne taip. – Konradas atrodė sunerimęs.

- Tai jau tikrai. Vienkiemis vidury troliais knibždančios Girios. – sumurmėjo Dima.

- Ne apie tai kalbu. Čia turbūt etnografų bazė. Mane neramina kitkas. Pažiūrėk į anteną virš trobos. Lėkštė pasvirusi, aplamdyta, tabaluojasi vėjyje vos ant kelių varžtų.

- Išmalti du langai. – pridūrė Karimas.

- Durys atlapotos. – pridėjo Lu.

- Ir nė vieno etnografo. – užbaigė Dima.

- Gal iškeliavo namo, į Pakrantę, baigę darbus, o tie, kurie turi bazę išmontuoti, dar neatvyko? – pabandė spėti Karimas.

- Taip skubėjo namo, kad net durų, išvažiuodami, neuždarė? Net padžiautų apatinių nesusirinko?

- Ką čia spėlioti – eime, apžiūrėsim. – pasiūlė Lu.

Konradas pritardamas linkterėjo.

- Tokioje bazėje gali būti siųstuvas ryšiui su Pakrante palaikyti. Jei surasim, pakelsim “Olą” į orą tiesiai iš čia. – toptelėjo jam staiga.

Tokia perspektyva suteikė vyrams drąsos. Visi keturi nusėlino link trobos. Iš pradžių labai lėtai, atsargiai, susilenkę, pasiruošę bet kurią akimirką kristi į žolę ir atsišaudyti. Kadangi tebebuvo ramu, pamažu įsidrąsino, atsitiesė, paspartino žingsnį. Priartėjo prie vienkiemio iš keturių pusių, apžiūrėjo pastatus iš išorės, susirinko pasitarti prie vėjo į sieną daužomų atlapų trobos durų.

- Na ką, užeisim į vidų? – klausiamai pažvelgė į vadą Dima.

- Pasilik su Karimu lauke. Dairykitės, kad kas iš miško neužkluptų.

Lu būgiai žvilgterėjo pro duris į ilgą, tamsų koridorių. Žengti vidun nesiryžo.

- Eik pirmas. – pasiūlė Konradui. – Jeigu nušaus, aš už tave atkeršysiu.

Abu nervingai sukikeno.

Konradas įėjo į vidų, sugraibė jungiklį šalia durų, įžiebė šviesą.

- Išmovė iš Girios, palikę veikiantį energijos šaltinį…

- Žiūrėk. – Lu perbraukė pirštu per apsilydžiusią plastikinę apdailos plokštę, kuriomis buvo apkaltos sienos ir lubos. – Šaudyta.

Siaurokas koridorius vedė gilyn į pastatą iki pat jo galo. Abiejose sienose, tarsi traukinio vagone – durys. Ant artimiausių – juoda lentelė:

MELVILIO UNIVERSITETAS
13-OJI GIRIOS ETNOGRAFINĖ EKSPEDICIJA
EKSPEDICIJOS VADOVAS
PROF. DR. DŽO SAIMONSAS

Durys su lentele truputį praviros. Konradas koja praplatino angą, dirstelėjo vidun ir nusiraminęs nuleido ginklą. Kambarys tuščias. Rašomasis stalas prie lango, ant stalo – archaiškas alveronietiškas kompiuteris, kažkokios bylos, palaidi popieriai, rašikliai. Ant vienos sienos – lentynos, kampe – drabužių spinta. Prie kitos – sofa. Kažkas per vidurį tarp kuklaus viešbučio kambarėlio ir kabineto. Lentynoje rikiuojasi segtuvai, knygos, stirtos skaitmeninių diskų, kuriais alveroniečiais vis dar naudojasi, nemokėdami pasigaminti informacinių kristalų.

- Toks įspūdis, tarsi šitas “Prof. Dr” ką tik išėjo į tualetą ir tuojau sugrįš. – burbtelėjo Konradas. – Į apleistą bazę visai nepanašu. Žiūrėk – ant stalo moters nuotrauka, mobilus telefonas… Spintoje – drabužiai…

Lu linkterėjo, pritardamas. Į krūtinę pamažu smelkėsi nerimas. Tas nerimas, kažkokia bloga nuojauta, čia tiesiog ore tvyrojo. Norėjosi mauti iš čia kiek tik kojos neša kuo toliau į mišką tarsi iš užkeiktos vietos ar naktinių kapinių.

Kiti kambariai atrodė panašiai. Iš viso – 6 lentelės su pavardėmis ir 5 kambariai, kadangi viename jų gyveno pora. Už septintų durų – laiptinė. Palėpėje Konradas rado tik vieną didelę patalpą. Ant grindų voliojasi nutraukyti kabeliai, ant stalų stovėję kompiuteriai ar kažkokie kiti prietaisai dingo. Rūsyje pabuvojęs Lu rado ten sandėliuką, energijos šaltinį, sanitarinį mazgą, sauną ir kitas buitines patalpas.

Mokslininkus jie surado aštuntąjame kambaryje. Sprendžiant iš apstatymo – virtuvėje ir valgomąjame.

- Viešpatie švenčiausias! – persižiegnojo Lu.

Kūnai ant grindų. Kūnai ant stalų. Kūnai virtuvėje. Išsidraikę neįtikimiausiomis pozomis, o viena moteris apskritai kabo palubėje, įstrigusi tarp lubų ir lentynos, po to, kai kažkas su pašėlusia jėga sviedė ją aukštyn. Grindys, baldai, sienos, įskilęs langas, net lubos – viskas aptaškyta krauju, tarsi jis čia kibirais į visas puses būtų laistomas. Visur mėtosi atskiros kūnų dalys – kojos, rankos, galvos, viduriai…

Konradas skepetaite užsidengė nosį, palinko prie arčiausiai gulinčio negyvėlio. Galva sutraiškyta lyg automobilio pervažiuotas arbūzas. Kūnas išskrostas nuo gerklės iki tarpukojo, viduriai ištraukti ir išmėtyti aplinkui – nebeaišku, kurie kuriam žmogui priklauso.

- Varom iš čia. – žiaugtelėjo.

- Na? Ką radot? – nekantravo lauke Dima su Karimu.

- Skerdykla. – Konradas su pasidygėjimu numetė nosinę į žolę ir spinduliosvaidžio pliūpsniu pavertė ją
pelenais. – Mokslininkai išmėsinėti lyg paršai. Aparatūra dingo, išskyrus personalinius kompiuterius kabinetuose.

- Trolių darbas?

Konradas abejodamas papurtė galvą.

- Kuriems galams jiems vogti radiostotį ir kitus aparatus?

- Vaigelis?

- Irgi nesitiki. Anksčiau ar vėliau etnografų pasiges, jeigu dar nepasigedo. Įvykio tirti atvyks Pakrantės žmonės, ims naršyti mišką, o benaršydami gali ir “Olą” aptikti. Vaigelis, aišku, kretinas, betgi ne toks… Be to, tas žiaurumas… Jeigu jau tie mokslininkai kažkam kliudė, galima buvo paprasčiausiai nušauti… Tiesiog neįsivaizduoju, kas per psichai čia siautėjo…

Visi keturi kurį laiką išsigandę tylėjo, paskendę kiekvienas savo spėlionėse.

- Ką darysim su negyvėliais? – paklausė pagaliau Dima.

- O ką galim padaryti? Tegu sau lieka. – numojo ranka Konradas. – Atvykę iš Pakrantės gelbėtojai viską ištyrinės, o ištyrinėję gal ir žudikus suras. Kas žino, ką šitie žmonės iš tikrųjų veikė Girioje, ko jie čia ieškojo ir kokią velniavą surado, jeigu viskas šitaip baigėsi…

Dima stipriai trynėsi sau pažiaunę – įnirtingai mąstė.

- Slibinai, pabaisos, deginančios trolių kaimus… - sumurmėjo, prisiminęs Stivo perpasakotas trolių legendas.

- Akmuo į mano daržą. – prisipažino Konradas. – Vaigeliui reikėjo vaisingų trolių moterų, o troliai gražiuoju atiduoti jų nesiteikė. Slibinais ir pabaisomis jie vadina vimanus.

- Išskrosti lavonai. – priminė Lu. – Žmones kažkas išskrodė lygiai taip pat, kaip trolius.

Konradas ryžtingai papurtė galvą.

- Pats nudėčiau tą išsigimėlį, kuris šitaip pasielgtų.

- Klausyk, Konradai… - lėtai, susimąstęs, prakalbo iki šiol tylėjęs Karimas. – Apie “Olą” Stivas spėjo mums papasakoti labai nedaug. Šįryt, prieš operaciją tikėjomės išgirsti daugiau. Todėl neturiu supratimo, kas ten vyksta, žinau tik tiek, jog Vaigelis dirba su retortomis. Lyg ir kažkokius padarus konstruoja. Genetika, ką? Ką jis ten daro?

Konradas tik rankomis skėstelėjo.

- Nežinau, Karimai. Neturiu nė menkiausio supratimo, ką dabar daro Vaigelis. Ir tai – dar viena priežastis, dėl kurios privalau sunaikinti “Olą”.