Šiandien netyčia atverčiau pasaulio autorių knygą. Joje šmirinėjo begalės vaiduoklių, tokių kaip Čehovas. O gaila jo neatverčiau, atsivertė puslapis, kuriame mano akys sugebėjo pamatyti vienintelį žodžių junginį, galbūt sintaksiškai gražų, tačiau toli gražu ne idealų Nepakeliama būties lengvybė . Kai užverčiau jis man pasakė, jog mes matomės kiekvieną dieną. Meluoji. Mes matomės kiekvieną naktį. Ir taip riedam. Tie lapeliai ant medelių, vargani ir ne tokie gražūs kaip lyjant pavasarėliui. Būtent todėl man kyla nors jų paklausti. Kodėl geriu kakavą ir valgau jogurtą vienu metu ? Toli gražu, jei tai būtų atsakymas, nubraukčiau jam klaustuką ir parodyčiau nepadorų ženklą. Mane domina kitkas. Šiandien išvaikščiojau tris parduotuves. Ieškojau ledų. Ir galiausiai nusipirkau kioske, tame, kur pardavėja neišvardino nė vienų, kurių norėjau. Mane domina tai, po velnių ko aš noriu. Žinau. Noriu įsėsti į traukinį ir skrieti dundančiais ratais. Išlipsiu tada, kai žinosiu atsakymą.

Teptukas pažinojo mane geriau, nei aš prisimindavau fabrik vardą, kuriame jis pagamintas. Jis niekuomet neklausdavo, kurion pusėn jam geriau judėti- kairėn ar žemyn, savarankiškumo jam pakako. Tačiau tik vienas dalykas darė jį gyvu- mano rankos.
Nors, paskutiniu metu gulėdama lovoje, lubose mačiau pievų, alyvų, žydinčių vyšnių uraganus, pasirinkau besivaipančių grimasų temą. Piešiau užsidegdama. Teptuko negalėjau padėti į šalį. Laikas ištirpo. Nieko aplink nebuvo. Tyla man šįart buvo garsesnė už bet ką. Nė vienos sekundės nepanirau į jokias mintis, jų tieisog nebuvo. Mažytė uforija, kuri apėmė mane nuo pačių jautriausių pirštų galiukų ligi akių rainelų, plaukų galiukų, kurie išlindo iš rytą pintos kasos ir dvidešimt strazdanėlių. Ant kūno.
Kai baigiau, buvau išstovėjusi dvi dienas basikom, o paveiksle sutilpo viskas. Būtent apie tokias akimirkas svajodavau. Niekam to nesakydavau, o viduje, kaip elnias besididžiuojantis savo šakotais ragais, garbindavau jas. Buvau pagonė, kurios dievukai buvo akimirkos, kurias mėgdavau vadinti svajonėmis.
Žvelgdama į paveikslą, akimis ieškojau kitų akių. Tokių panašių ir karčiai artimų. Bandžiau įsimylėti savo rankomis paliestą nebylųjį grožio pusrutulį. Bandžiau įvaldyti savo užsispyrimą. Palengva.
Žinojau, jog važiuoju. Greičiau skrendu. Šimtai mano pačios akių kaip žieminiai obuoliai, traiškydami ledo dangą ir užsispyrimu bandydami nukristi. Vargas toms akims, kurios to ir negirdėjo. Negirdėjo aido. Negirdėjo prašymo augti. Bet dauguma jų buvo tokios mažos ir mieguistos, išvargintos ir iškankintais veidais, kad prieš stiprias sroves jos tiesiog nuleisdavo rankas. Virsdavo planktonais.
Visada taip būna. Ruošiesi skambinti pats sau, nori neatsiliepti, o galiausiai užmiršti tą padaryti.
Sunkiausia man buvo suprasti kur buvau. Krinkanti šiluminė pusiausvyra neleido spėti. Sužvarbau saulėje, nesupratau iš kurios pusės pučia vėjas. Langas buvo praviras ir joks garsas neišdavė čia esant vėjo.
Parklupau ant kelių ir bėgančiomis akimis liečiau savo rankas, odą, plaukus. Viskas, kuo savimi apsupus buvau, man rodės nesavi, vagies išdarkyti. Savęs pačios viduje tūančio vagies. Atpildu siunčiančio katarsį. Man pasidarė nejauku. Nusivilkusi suknelę stovėjau prie veidrodžio ir slėpiau gėdos veidą. Nesupratau, kokiomis jėgomis veikiant nesugenėdavau savęs prakalbinti. Net tamsoje, kurioje tampi panašus į sužverėjusį poetą, kurio tuščiose lentynose dar laukia neparašyti kūriniai.
Save išvogdavau pamažu. Net balose atsispindinčio savo atvaizdo reikalaudavau atvirumo. O ką jau kalbėti apie žmones, nuo kurių nenuleisdavau akių. Laukdavau kontakto. Kiekviename žmonių trūkume ieškodavau , o privalume skandindavau save. Lėkdavau prie balandžių norėdama jų draugijos, tačiau ją tik išvaikydavau. Slėpdavau ašaras, o rankove valiausi skausma. Pirštais apčiupdavau laimę ir vis save vogdavau.
Vakar, taip visai neseniai, mačiau nėščią moterį. Jos peršviečiama suknelė leido man pamatyti kūdikio rankas, nosį, pirštus. Leido matyti jo figūrėlę, taip ramiai tūnančia mamoje, ir nedidelę ydą- atvirumą.