Edmundas trypė kaip tikras tetervinas. Visų pokylio dalyvių akys tiesiog žaižaravo iš pavydo liaunam kaip beržas jaunuoliui. Berniūkščio plaukai šokčiojo kaskart jam bekilnojant kojas, o smulkių prakaito lašelių beveik nesimatė. Apsirengęs buvo vaikinas gražiai, net prašmatniai. Prakaulus jo veidas tiesiog švytėjo jaunatvės grožiu, o mėlynos akys gerte gėrė į save visų aplinkinių dėmesį.

Tačiau nebylus stovėjo tik žemaūgis vyras pajuodusia skrybėle. Vidinėje švarko kišenėje jis turėjo į švarią nosinę suvyniotą mažą pistoletą. Jo rankos nervingai drebėjo, kairysis antakis trūkčiojo.
Šalimais neramiai trypčiojo aukšta mergina, iš pažiūros kokių dvidešimties metų. Vilkėjo ryškia raudona suknele bei avėjo tamsiai mėlynais aukštakulniais bateliais. Jos ausis puošė auksiniai auskarai, nutįsę ligi pat pečių.

Viskas įvyko akimirksniu.

Mergina buvo ragana. Ji, stovėdama šonu į Edmundą, prakeikė jį, panorėjo, kad jis mirtų. Tačiau nepastebėjo, kaip žemaūgis vyriškis nutaikė į ją pistoletą ir drebančia ranka keletą kartų iššovė. Taip pat ji nepastebėjo, kaip tas pats Edmundas šoko jos link ir sugėrė tas kelias kulkas savo nuosavu kūnu. Vėliau susmuko kaip bulvių maišas jei po kojų ir, kažką nerišliai vapėdamas, pakratė kojas, kurios taip skambiai trypė ant salės parketo...

Mergina paspringo savo ašaromis, tačiau kadangi buvo ragana – atspringo ir nenumirė.
Gailėjosi, kad nelemtas liežuvis prakeikė Edmundą. Ji manė, kad jis jos nemyli... O paaiškėjo, kad ir gyvybę atiduoti buvo pasiryžęs.

Tuo tarpu žemaūgis vyras buvo pamautas ant aštraus kablio ir pakabintas ant Mindaugo tilto. Tik jūs jo nepamatysit. Ragana apibėrė nelaimėlį nematomumo milteliais, kad jis kęstų tą karštį ir visus pro šalį einančius žmones, kurie savo burnas skalauja gaivinančiais mineralinio vandens gurkšniais.

Kas buvo tas vyras? Galbūt jos tėvas? Ar gal koks nelemtas priešas...
Aš nežinau.

Tiesiog tądien, stovėdamas ant namo krašto, aš lūpų kampučiais pašaukiau raganą, ir ji išgirdo. Galutinai įsitikinau, kad tai vis mano fikcija. Lengvu vėjo gūsiu prisiartinusi, ji ištiesė į mane rankas. Aš žingtelėjau į priekį. Jos rankos apsivijo apie mano kaklą, o galva loštelėjo atgal. Nubraukiau nuo jos veido tamsių plaukų sruogą ir iš lėto prisikišau jos veidą arčiau savojo. Gerai nežinojau, ką darau. Tiesiog dariau. Ir tada mūsų lūpos susilietė. Aistra įtempė raumenis, ir mano lūpos mašinaliai prasivėrė, įsileisdamos jos drėgną liežuvį. Tobulas apsikeitimas seilėmis.
Kitą akimirką pajaučiau jos skausmą ir neviltį savyje. Keista, tačiau aš jaučiau tą patį, todėl tas skausmas manęs dar labiau neprislėgė.

Ir man teberūpėjo vienas klausimas. Ar ji moka šokti tvistą?

Kai uždaviau jį balsu – sulaukiau tik šyptelėjimo.
Supratau, kad jos bučinys man buvo garbė.

Edmundui ji tik pavydėjo. Pavydėjo.

Tada aš supratau. Vaikinas šoko tvistą, kaip kažkada vakarų kultūros spaudžiamų vaikų tėvai, o užsidėjęs ausines nuolat klauso tokių grupių kaip Queen ar Guns‘N‘Roses.

Parodžiau raganai visą eilę pageltusių dantų ir užsileidau Queen dainą „Don‘t Stop Me now“. Atsisukau į ją.

„Gėris visada laimi“.

Ir žengiau nuo namo atbrailos į priekį.