Grįžimas į 1978-uosius – metus, kurių nebuvo.
Tada raudonkaktis brolis omaras paliko mane
turkštis mėlyname kraujyje, o pats išplaukė
skleisti mužikiškų aromatų
įvairiems sluoksniams.
Tai laikas, kai buvau tik idėja, bet kalbėjau
su milijardais išganytųjų & išjuoktųjų.
Patys primityviausi metai, 1979-ieji:
Tada per gyvą radiją išgirdau,
kad jūros pamėlo, išaugo daugybė
anksčiau nematytų kupstų, o gyvūnija
keistai pasidalijo į gerąją ir blogąją. – Su-
laužė visus pakelėse rastus ratus,
amžinuosius variklius
ir, o D-i-e-ve, d-i-e-vybes.
Dešimt metų stebėjau šiuos pasirodymus,
kol išdrįsau paploti. Aplinkui lakstė katytės,
kurios taikėsi įšokti tarp mano delnų, bet
tik kryžiuodavo nagučiais
svarbiausias jaunystės rieves.
Šiandien rašau.
Gyvenimo linijos apveja
popierių, o iš mano brolio omaro kambario
sklinda vandens pasivaikščiojimo garsai.
Panašiai čiurlena gyvybė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-05-30 13:19:18
Turbūt ne man suprasti apie ką čia rašai, tačiau pasakysiu, jog velniškai patiko. Gal dėl to, kad 1978 gimiau aš, gal dėl to, kad "laužė...o D-i-e-ve, d-i-e-vybes.". Negaliu tau pasakyti priežasties. Man čia visas atskiras pasaulis, su savais veikėjais ir savom istorijom. Nors greičiausia čia užkoduotas asmeninis jausmas vyresniam broliui. Gal netektis?
Patiko, Arnai.