I skyrius
Apie tai, kaip Bolekas palieka kalėjimą. Boleko pokalbis su prižiūrėtoju.

Net ir dangus nebuvo palankus šį rytą Boleslovui. Diena, kai Bolekas turėjo palikti kalėjimą, prasidėjo nesibaigiančiu lietumi, nors prieš tai visą savaitę švietė skaisti pavasario saulė.
Bolekas paskutinį kartą pažvelgė pro savo kameros grotas į apsiniaukusį dangų, atsiduso ir pasuko link durų, prie kurių šypsodamasis stovėjo prižiūrėtojas.
- Ko dūsauji, Boliau? – kreipėsi jis. – Gaila palikti gimtus namus? Na nieko, greit ir vėl grįši. Aš tavo čiužinio kol kas neliesiu, a? Gal ryt poryt parsirasi, kam man vargti?
- Aš ne dėl to. Tikėjausi saulė mane pasitiks už vartų, o čia... Nors imk ir pasilik, kol prasigiedrins.
- Na na. Įsakyta šiandien...
- O tikrai, gal pasilieku. Ko man skubintis?
- Na na, tu baik juokus, Bolekai. Turi išeiti, o paskui, prašom, nors iškart atgal. Bet pirma turi išeiti.
- Nea, niekur aš neisiu. O ką tu man padarysi?
- Tu baik, Boliau. Mane iš darbo išvarys. Išeik per vartus, išdaužyk langą priešais, kaip ta įstaiga, hmm... poti... tpfu, kad ją kur velnias, negaliu prisiminti.
- Hipoteka, kur turtą... hmm, kažką su turtu padaro, nežinau tiksliai.
- Vo vo, turtas. Kalėjimas ir turtas, gera kaiminystė. Jiems langą iškulk ir iškart grįši, nereiks man nei čiužinio dulkinti.
- Nesulauksi, negrįšiu.
- Grįši, Boliau, grįši, kur tu dėsies. Kiek jau kartų dievagojaisi, o vistiek atgal pareidavai. Čia tik laiko klausimas.
- Prikarksėsi tu, bjaurybe.
- Man kokią lauktuvę parnešk, kai pareisi namolei, - juokiasi prižiūrėtojas.
- B... vežimą, - nusikeikia Bolekas ir išeina per duris.
Raštinėje Bolekas atgauna savo asmeninius daiktus ir uždarbį už trejus metus – trisdešimt devynis litus ir septyniasdešimt keturis centus.
- Še tau keturiolika centų, kad tu paspringtum, - įberia juos prižiūrėtojui į ištiestą delną. – Šešiasdešimt centų pasilieku talonėliui.
- Širdingai tau dėkingas, Boleslovai, - juokiasi prižiūrėtojas, - lenkiuosi ligi žemės.
- Likit sveiki visi, kas čia esate, neminėkit bloguoju. Tikiuosi daugiau nepasimatysim, - iškilmingai atsisveikina Bolekas.
- Iki greito, - choru atsako jam prižiūrėtojai.
- Tpfu, - nusispjauna Bolekas ir girdi, kaip jam už nugaros užsitrenkia durys, nutildydamos garsų ir nevaržomą juoką.  

II  skyrius
Apie tai, kaip Bolekas praleido pirmas akimirkas laisvėje, kelionė troleibusu ir pokalbis su troleibuso vairuotoja.

Už vartų Boleką pasitiko smarkus lietus ir šaltas vėjas. Brolio kažkodėl nesimatė. Turbūt pamiršo, kaip visada. Gatve į vieną ir kitą pusę sparčiai judėjo praeiviai, kliudydami pečiais ir skėčiais Boleką. Reikėjo trauktis, bet buvo vėlu, jis pasijuto iš visų pusių užblokuotas ir negalėjo net pajudėti. Žmonių srautas nei akimirkai nesusilpnėjo, ir kai netekęs kantrybės Bolekas vistik metėsi į priekį, norėdamas perkirsti šią tėkmę, buvo negailestingai parblokštas tieisiai į balą. Kažkas pasakė:
„Atsiprašau, atsiprašau“, bet srautas nenutrūko, tik kiek pakeitė kryptį, padarė vingį aplink gulintį Bolių.
Laimei šalia sustojo troleibusas, iš jo pasipylė srautas keleivių, kurie perropojo per Boleką, o paskui priešingas srautas jį įnešė į troleibuso vidų.
- „Kalėjimas“, kita stotelė „Šviesi ateitis“, - pranešė komutatorius.
Čia bent nelijo, bet jis buvo prispaustas įvairių žmogystų iš visų pusių ir jo akiniai nuo pučiamo bendrakeleivių oro iškart aprasojo. Rankų pakelti ir nusiimti akinius neleido kamšatis. Bolekas nieko nematė ir jautėsi tarsi papuolęs į spąstus, todėl kvailai šypsojosi.
-  „Šviesi ateitis“, kita stotelė „Kapinės.“
Dabar troleibusas pastebimai ištuštėjo ir Bolekas lengviau atsiduso, bet pakėlęs ranką nusiimti akinius pastebėjo, kad švarko kišenė tapo lengva, nes joje nebeliko piniginės su trisdešimt devyniais litais. Laimei šešiasdešimt centų talonėliui jis buvo atsidėjęs į kelnių kišenę ir ten juos ir rado. Bolekas nutarė nesielvartauti dėl prarastų pinigų, bus tų pinigų, juk jis turi planą, svarbu nusigauti ligi namų ir pradėti pasiruošimą būsimai operacijai.
- Vieną talonėlį, - paprašė jis vairuotojos.
- Nematai, kad važiuoju, žioply, - atkirto jam dažyta blondinė. – Skaityk kas parašyta – „Bilietai parduodami troleibusui sustojus“. Skaityt nemoki? Vo, vo užsidėk akinius, užsidėk.
Bolekas kaip tik tuo metu buvo besidedąs nuvalytus akinius.
- Ką tu čia man duodi, ožy? – toliau tęsė puolimą vairuotoja. – Tu žinai, kada tiek bilietas kainavo? Šešiasdešimt centų? Žinai? Prieš milijoną metų, tūkstantis metų iki Kristaus, supranti?
- „Kapinės“, kita stotelė „Prisikėlimas“, - pranešė komutatorius.
Už nugaros Bolekas išgirdo kitą balsą:
- Jūsų talonėlis, pilieti. Kontrolė.
- Va,va imkit jį, jis be talono. Už šešiasdešimt centų sumanė pasivažinėti, - kurstė vairuotoja. – Žinosi, avine, kaip visuomeniniu transportu naudotis, paprotins tave. Grūskit jį tiesiai į policiją, matot, kad inteligentą sušiktą vaizduoja.
- Aš nežinojau, tikrai, mane apvogė, - bandė teisintis Bolekas, bet jo lemenimas sukėlė tik dar garsesnį vairuotojos juoką.
- Asilas, tikras debilas.
„Prisikėlimo“ stotelėje Bolekas buvo išvesdintas kontrolierių ir netrukus atsidūrė policijos nuovadoje.
  
                                                        III skyrius
Apie tai, kaip Boleslovas laimingai išsisuko nuo policijos ir vėl atgavo laisvę.

- Tai sakot nieko nematėt, kas šalia jūsų stovėjo? – neslėpdamas ironijos klausinėjo budėtojas.
- Juk sakiau, man aprasojo akiniai, - beviltiškai teisinosi Bolekas. Budėtojas ir dar  vienas policininkas prukštelėjo susižvalgę.
- Tai reikėjo juos nusiimti. Nusiimti, supranti? – pabeldęs krumpliais sau į galvą pamokė antrasis.
- Dieve, aš negalėjau,  buvau prispaustas, kaip jum paaiškinti. Suspaustas iš visų pusių.
Tuo metu į budinčią dalį įėjo pagyvenęs policininkas.
- Kas čia taip linksma? – paklausė jis. – A, Bolekas. Jau grįžai, paleido?
- Sveiki. Tik ką.
- Kontrolieriai „zuikį“ atvedė, o jis pasakoja, kad jam pinigus troleibuse ištraukė, bet jis, reiškiasi, nieko nematė, nieko pažint negali ir „zuikiu“ važiuot nesiruošė. Dokumentų irgi neturi, – linksmai porino budėtojas. – Žodžiu, iš pažeidėjo nori persikvalifikuoti į nukentėjusįjį. O jūs jį pažįstat?
- Paleiskit jį, jis nemeluoja. Jei sako, kad taip buvo, vadinasi, taip ir buvo.
- Bet protokolą reikia surašyti...
- Sakiau, paleisti, aišku?
- Klausau. Jūs laisvas, pilieti.
- Dėkoju, viršininke, - paspaudė ištiestą ranką Bolekas. – Jei ne jūs, tai nežinau, kada namo būčiau parsiradęs.
- Matai, nauji kadrai, nepažįsta tavęs.
- Taip, viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje, net ir kainos.
- Oi, kainos tai ypač. Tai sakai tave patį apvogė?
- Mmhm.
- Sensti, Boleslovai. Nors ką čia kalbėt, aš irgi jau ne tas, pats matau. Pensija ant nosies. O ką veiksiu, neįsivaizduoju. Gal reikės prie tavęs dėtis, kaip manai, Boliau, ar priimsi į savo kompaniją.
- Kad aš, viršininke, nieko neorganizuoju.
- Na, na, bobutei papasakok, taip aš ir patikėsiu, kad Boleslovas plano neturėtų?
- Vat kai išeisi į pensiją, tada ir pasikalbėsim, viršininke. O dabar, jei paleidi, skubu namo, noriu nusiprausti bent, padoriai apsirengti.
- Skubėk, skubėk. Iki greito.
- Kad mano akys daugiau jūsų nematytų.
- Nuo likimo nepabėgsi, Bolekai. Surištas tu su teisėsauga, tampriais ryšiais surištas.
- Po velnių ją.
Taip Boleslovas vėl atsidūrė laisvėje.

IV skyrius
Apie tai, kaip Boleslovas vėl netenka laisvės

Nespėjo jis ir trijų žingsnių padaryti, užvėręs nuovados duris, kai išgirdo už savęs tą patį balsą:
- Palauk, Boleslovai, kam tau pėsčiomis kulniuoti, nuvešiu.
Bolekas sustingo it mietą būtų prarijęs ir išvydo priešais save vėl tą patį paslaugųjį policininką.
- Taigi man pietų metas, kaip tik ir konvojinė mašina važiuoja į teismą paimti nuteistųjų, tai ir mus pakeliui pavežės.
- Kad labai ačiū už rūpestį, bet man juk ne toli, pats pareisiu, - bandė gelbėtis Bolekas.
- Neįžeidinėk, Boliau, jei siūlau pagalbą, tai priimk. Tikrai, dievaži, padėt noriu, juk matai, kaip tau šiandien sekasi.
- Tai jau sekasi, kaip visada, - paniuro Bolius.
- Na matai, o su manim nuvažiuosi gyvas ir sveikas be papildomų nuotykių. Taigi, nesispyriok, lipk į akvariumą, matai, priekyje abu netilpsim. Aš anksčiau išlipsiu, bet vairuotojas nuveš tave prie namų. Pasakysiu, kad paleistų. Pakentėk dar kurį laiką uždarytas, tu gi pripratęs, truputį daugiau ar mažiau,  tau gi jokio skirtumo, ar ne?
- Taip, jokio. Labai dėkoju.
- Tai va, tuoj važiuosim.
Policininkas paslaugiai padėjo Bolekui užsiropšti aukštais laipteliais į grotuotą kamerą, užtrenkė duris ir nuėjo į kabiną. Neužilgo pasirodė vairuotojas, užkūrė variklį ir konvojinė mašina lėtai pajudėjo, įsiliedama į gatvės tėkmę. Per grotuotą langelį viltingai į laisvą gyvenimą žvelgė pavargusios Boleko akys.

V skyrius
kupinas įvairių įvykių, netikėtų posūkių, kurie Boleką vėl grąžina į teisiamųjų suolą

Miesto gatvės plaukė pro Boleko akis, lietus vėl pliaupė nepermaldaujama čiurkšle, paslaugusis policininkas kažkuriame skersgatvyje paskubomis stryktelėjo iš mašinos ir daugiau ji nesustojo, kol įvažiavo į teismo kiemą. Vairuotojas tik užgesinęs variklį iššoko iš kabinos ir nulėkė per kiemą į kažkurias duris.
Bolekas liko vienas. Jis buvo laisvas, bet uždarytas. Gal vairuotojas dėl lietaus nenorėjo krapštytis prie kameros durų ir nusprendė palaukti, kol praeis liūtis? Gal jis dabar pamiršo Boleką dėl kokių svarbesnių pavedimų? O gal... Bolių nusmelkė negera nuojauta... gal tas paslauguolis, tas prakeiktas pirdžius, nelaimingas plepys užsikalbėjo su vairuotoju ir nieko nepasakė jam apie akvariume esantį Boleką?
Kaip bebūtų, reikėjo gelbėtis, laukti nebuvo ko. Iš kišenės išsitraukė savo universaliąsias metalines šukas, kurias jam grąžino su kitom smulkmenom išeinant iš kalėjimo, pakrapštė smailu galu spyną, ta trakštelėjo ir durys atsidarė, pylė žiaurus lietus, bet dabar jis buvo nė motais, Bolius net nesivargino leistis laipteliais, kaip prieš tai sunkiai ropštėsi jais į vidų, tiesiog stryktelėjo žemyn, viena koja kiek kliudė slenkstį, krisdamas jis dar spėjo pagalvoti „o velnias“, kitą akimirką jis jau buvo ant žemės, ranką nudiegė baisus skausmas ir Bolekas prarado sąmonę.
Kai vėl atgijo, pamatė, kad yra mažame kambarėlyje, kuriame paprastai yra laikomi teisiamieji prieš vedant juos į teismo salę, jį krėtė nežmoniškas šaltis, buvo visas kiaurai permirkęs ir  apžiūrinėjo jį teismo medicinos darbuotoja. Patalpoje buvo dar keli teisiamieji ir du policininkai.
- Pagaliau atsigavai, reikia tave vežti peršviesti, manau yra lūžis. Nereikėjo bėgti, nuo likimo nepabėgsi, - monotonišku balsu barbeno medicinos darbuotoja, baigdama rišti bintą.
- Aš nebėgau – ištarė Bolekas ir iš garsaus teisiamųjų juoko suprato, koks absurdiškas jo teisinimasis.
- Visi taip sako, ne tu pirmas. Na, nieko, teisėja tave be eilės pirmą apiformins ir važiuosim į traumpunktą, „greituškė“ jau važiuoja, - toliau nesutrikdoma barškino tekstą gailestingoji moterškė. – Na, eik, tave kviečia.
Policininkas prisigretino prie Boleko ir jie per duris pateko į nedidelę teismo salę. Joje buvo tik teisėja ir sekretorė.
- Sėskis, - pasakė teisėja. – Pala, Boleslovas? Ir vėl? Kaip malonu. Džiugu, kad nepamiršti senų pažįstamų. Tik bėgti kam, Bolekai, tu gi jau ne jaunuolis? Argi nežinai, kad nuo teisingumo nepabėgsi?
- Aš nebėgau, ponia teisėja, - graudžiai išlemeno Boleslovas.
- Na, na, - užsirūstinusiu balsu nutraukė jo lemenimą Temidė, – baik vieną kartą išsisukinėti, suaugti laikas, filmavimo kameros viską nufilmavo, be to ir per langus daug kas matė tavo puikųjį skrydį iš lizdo. Parodymai yra surašyti, liudininkų apklausos dėl tavo būklės nerengsime, nes juk tu nori greičiau būti sutaisytas, skiriu tau... aštuonių mėnesių įkalinimą, čia mažiausia bausmė, kurią galiu skirti už mėginimą pabėgti, atsižvelgiant į tavo praeitį, bet lengvinanti aplinkybė yra ta, kad gailiesi dėl savo poelgio, tu juk gailiesi?
- Taip, bet...
- Na, matai, galima sakyti, lengvai išsisukai, džiaukis, kad pas mane, o ne pas ką kitą papuolei.
- Atsiprašau, - įsiterpė sekretorė, - bet nerandu jokių šio piliečio popierių, dėl ko ir kaip jis čia papuolė. Bylos nėra.
- Va, va... – pradėjo Bolekas.
- Na, bylą surasim, gal iš skyriaus neatsiuntė, svarbu žmogus yra, nedingo, o popieriai tai paskui, kaip nors pasivys procesą, tada ir subendrinsim bausmes. O kol kas, skelbiu bylą baigta. Sėkmės tau, Bolekai.
- Ačiū, jums irgi.

VI
Apie tai, kaip Bolekas sugrįžo į kalėjimą

Dar tą patį pavakarį Bolekas su sugipsuota ranka jau buvo prie kalėjimo vartų. Čia jo laukė brolis Loleslovas su gėlėmis ir išsišiepęs iš pasitenkinimo prižiūrėtojas.
- Bolekai, brangusis, tu sumušei visus savo rekordus, - neiškentė pirmas pasisveikinti prižiūrėtojas.
- Eik..., - numojo ranka Bolekas ir atsisuko į brolį.
Loleslovo veide kaip visada švietė idiotiška mulkio šypsena, pastiprinta nemaža doze alkoholio, rankose puikavosi raudoni gvazdikai ir po akimirkos Boleslovas buvo užgniaužtas stipriame mylinčio brolio glėbyje, pyktis atlėgo, tapo taip gera, kaip visada, kai jie būdavo kartu, kaip vaikystėje, kai eidavo imčių ir Liolekas jį visada nugalėdavo, Bolekui nebūdavo pykta, jam būdavo gera žinoti, kad brolis jį visada apgins, gerklę užgniaužė ašaros, ir plėšiamas prižiūrėtojo ir policininkų nuo Lioleko, garsiai sušuko:
- Po aštuonių mėnesių, girdi, nepamiršk.