Vaigelis įsėlino į Konrado miegamąjį “Oloje” tyliai kaip šėšėlis. Bent jau jam pačiam taip atrodė. Iš susijaudinimo išprakaitavusioje rankoje spaudė paruoštą šauti alveronietišką pistoleto formos spinduliosvaidį.

Kažkas lyg ir sukrebždėjo. Vaigelis net pasišiaušė iš siaubo, įsmeigė akis į tą miegamojo kertę, kur buvo tamsoje neįžiūrima lova. Įsiklausė. Lygus, ritmingas giliai miegančio, nieko blogo nesitikinčio, košmarų nesapnuojančio žmogaus šnopavimas su retais knirktelėjimais.

Vaigelis virte virė pykčiu ant savęs, kad niekaip nesugeba suimti savęs į rankas, nuslopinti gyvuliškos baimės, kuri trukdo ryžtingai atlikti tai, dėl ko čia atėjo.

- Okei, Šeimininke, aš jį sutvarkysiu, kol bėdos nepridarė. – su entuziazmu pasižadėjo Šeimininkui per komunikatorių prieš kokių dešimt minučių.

Dabar, kai reikia tesėti pažadą, staiga paaiškėjo, jog ne taip jau ir paprasta paspausti tą mažą, labai jautrų raudoną ginklo mygtuką.

Vaigelis klausėsi, ausis ištempęs, Konrado knirkčiojimų, drebėjo it želatinos tortas ir pasiutiškai BIJOJO. Baisu šauti į ramiai miegantį žmogų, kuris šitiek laiko buvo tavo draugas. Dar baisiau nešauti, nes tuo neabejotinai užsitrauksi Šeimininko rūstybę, apie kurios pasekmes net galvoti nesinorėjo. Ir jau išvis baisu, kad Konradas nepabustų. Nuo tokios minties Vaigelį net prakaitas išpylė. Nesunku nuspėti, ką su juo padarys pabudęs ir viską supratęs legionierius desantininkas, kovų su Užribio bestijomis veteranas. Juk tai – tikrių tikriausias galvažudys, perbridęs giliausias kraujo upes. Reikia skubiai jį likviduoti. Paspausti tą prakeiktą mygtuką. Na, dar pora akimirkų susikaupimui ir…

Plyksterėjo ryški šviesa. Vaigelis net cyptelėjo iš netikėtumo. Apžlibusiomis nuo nukreiptos tiesiai į veidą stiprios lempos akimis sužiuro į lovos pusę ir pirmas dalykas, ties kuriuo užsifiksavo išgąstingai besiblaškantis užklupto nusikaltimo vietoje vyruko žvilgsnis, buvo Konrado alveronietiško spinduliosvaidžio antgalis, grėsliai spoksantis tiesiai į jį. Baisus, mirtimi atsiduodantis, nuo dažno naudojimo pajuodęs ir aprūkęs antgalis. Jėzau Marija!

Konradas gulėjo lovoje nenusirengęs, net nenusiavęs, o ir pati lova nepaklota miegui. Išpurtęs veidas, paraudusios akys ir tamsūs ratilai po jomis liudijo, jog budi jau ne pirmą naktį, jog tikriausiai nuo pat pasikalbėjimo laboratorijoje tikėjosi panašaus naktinio vizito. Dabar žvelgė į Vaigelį su didžiausia panieka tokiam tirtančiam lepšiui.

- Ne koks iš tavęs kileris, vaikine. Per keturias su puse minutės, kol myženai tarpduryje į kelnes, galima ne tik miegantį žmogų nudėti, bet ir kovinį baidyklių iš Užribio kreiserį abordažu paimti. Kai gausi Šeimininko įsakymą sunaikinti eilinę “Olos” darbuotojų partiją, pavesk šį darbą paprastiems apsauginiams – tu per skystas tokiam užsiėmimui.

Vaigelis norėjo kažką atrėžti, kažkaip atsikirsti į tą įžeidžiantį, niekinantį toną ir žvilgsnį, tačiau tik žiobtelėjo kelis kartus ir nesugebėjo nė žodelio išstenėti, tik kažkokį nenusakomą garsą iš perdžiūvusios gerklės teišgergždė. Atrodė apgailėtinas, lyg langą išbarškinęs ir policininko už pakarpos nutvertas berniūkštis.

Konradas budriai jį stebėjo. Tuojau šaus. – dėl šito jis neabejojo. Kelnės pilnos ir kieto, ir skysto, bet vis tiek, rupūžė, šaus. Bijo Šeimininko. Dėl savo kailio dreba.

- Mesk ginklą. – sumekeno gailiu balseliu Vaigelis, pagaliau atgavęs kalbos dovaną.

- Galingasis ir paslaptingasis Šeimininkas vis dėlto manęs išsigando? – paklausė Konradas.

Vaigelis neatsakė, bet ir be jo mekenimo aišku, jog Šeimininkas nejuokais sunerimo dėl vis garsiau ir atkakliau Konrado reiškiamo nepasitenkinimo “Oloje” vykstančiomis permainomis. Tiesa, žmonių Konradas nekurstė, tik su Vaigeliu atviriau pakalbėdavo. Vadinasi, pats Vaigelis ir pastukseno Šeimininkui. Genijus – genys. O genių gyvenimas trumpas. Miršta nuo smegenų sutrenkimo. Bet tai, aišku, jau ne Konrado problema, kada Vaigelis prieis liepto galą. Svarbu, jog Šeimininkas išsigando, kad Konradas – šilto ir šalto patyręs senas apšaudytas vilkas perprato jo planus sunaikinti senąją, Tomio dar Marse suburtą “Olos” darbuotojų komandą, pasisavinti įrengimus bei technologijas ir panaudoti visa tai savo tikslams. Tikslams, kuriems Konradas nepritartų. Kitaip nebūtų prasmės žudyti. Jeigu tikslai vienodi ar bent panašūs, jeigu jie diametraliai neprieštarauja vienas kitam – visada galima susitarti.

- Ruoškis smarkiai audrai, mižniau. Mano dingimas sumaišys Šeimininkui visas kortas, o jo pyktis išsilies ant tavęs. Ši naktis – paskutinė judviejų rami naktis.

- Niekur tu nedingsi! – cyptelėjo Vaigelis.

Konradas tik nusišypsojo.

- Laimingai pasilikti, likvidatoriau.

Vaigelis stipriai užsimerkė ir šovė. Vienas impulsas, antras, trečias – į lovą susmigo ištisas punktyras. Užsiplieskė patalynė. Sužvigo priešgaisrinė signalizacija, iš purkštuvų lubose ėmė dribti putos. Nustojęs šaudyti, putomis apdrabstytas likvidatorius pagaliau pramerkė akis ir nustėro. Konrado Deviso miegamąjame nebėra. Nei ant lovos, nei ant grindų, nei kur kitur. Nei gyvo, nei mirusio. Nei lavono, nei jo likučių… Dingo.